Seksas kine

Viename internetiniame tinklalapyje į kino filmų paieškas įvedęs žodį „sex“ - gavau 68 filmus, kurių pavadinimuose yra šis žodis. Didžioji dalis filmų sukurta JAV, kiti Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje ar tarkim Prancūzijoje (Sex is Comedy – C. Breillat, pažiūrėkit irgi kas dar nematėt, beje, prie jos filmų reikės sugrįžti, gal ir ne kartą), žinoma, iš to sąrašo visai neblogai žiūrisi ir S. Soderbergo „Seksas, melas ir video“, netgi bandai prisiminti filmą, kur ir Seksas, ir perestroika parodomi gan ironiškai, kaip pirmi „homo sovietikų“ žingsniai į Vakarus. Tačiau tame sąraše mane domina filmas, sukurtas 2005 metais, bendromis Irano, Tadžikistano ir Prancūzijos lėšomis, o projektą įgyvendino režisierius M. Machmalbafas (Mohsen Makhmalbaf) (1959). „Seksas ir filosofija“, taip vadinasi filmas. Siužetas čia paprastas. Vyras, pagal profesiją choreografas švenčiantis savo 40–metį, į šokių mokymo klasę pasikviečia buvusias mylimąsias. Jos keturios ir tai yra keturios filmo novelės, keturios skirtingos istorijos apie meilę. Prisimindamas meilės gimimą ir mirtį, jis nekalba taip, kaip rašė F. Beigbeder'is savo romane „Meilė trunka trejus metus“. Čia herojus supranta, kad kuo labiau šiuolaikinis pasaulis žmonių santykių plotmėje orientuojasi į seksą, tuo labiau tolsta nuo meilės. Anądien, viename internetiniame dienraštyje dar perskaičiau moters straipsnį, kaltinantį vyrus, kad šie atprato dėti pastangas siekdami moterų.

Ar sovietmečio kine matytos gražios moterys apnuogintais pečiais ir išraiškingais žvilgsniais galima buvo laikyti seksualiomis – jums spręsti. Tačiau postsovietinius Rusijos kinematografijos laikus aktoriai prisimena su virpesiu… Ko tik nenurengė tada, nors už tai ir nekažin kokie dideli pinigai buvo mokami. Aktorės Veros Alentovos pirmosios erotinės scenos filme „Maskva netiki ašaromis“ buvo sukurtos jos vyro, režisieriaus Vladimiro Menšovo. 1981 metais tai buvo labai drąsu. O paskui prasidėjo… Filmas „Dievai pavydi“ nufilmuotas jau 2000 metais. Beje, pagrindinio vaidmens atlikėjui, kurio herojus - seksualus meilužis, tuo metu buvo 58 – eri… 1993 metais žinomas rusų aktorius Aleksandras Abdulovas filmavosi Dmitrijaus Meschijevo filme „Virš tamsaus vandens“, kuriame taip pat netrūko erotinių scenų. 1991 metais filme „Nakties žaidimai“ aktoriai Valentinas Gaftas ir Irina Alferova tiesiog meistriškai žaidė meilės žaidimus, kaip tikri įsimylėjėliai. Vardan teisybės reikia pasakyti, kad tais gūdžiais laikais aktoriai pakankamai išsilaisvinę ir atsipalaidavę pusnuogiai dūsavo ir rangėsi prieš filmavimo kameras. 2001 metais aktorė Irina Aleksimova seriale „Apsišaukėliai“. Nors filmas apie intelektualus literatus ir autorines teises, tačiau Irina turėjo galimybės parodyti, kad ji – erotiška, aistringa ir geidžiama. 1972 metais pastatytame filme „Soliaris“ aktorė Natalija Bondarčiuk apsinuogindama taip pat parodė savo seksualumą.

Kino filmuose vyrai visada moteris atveda iki orgazmo, o pastarosios po pašėlusiai audringos nakties atsibunda su puikiausiai išsilaikiusia šukuosena, tarsi būtų tik ką išėjusios iš kirpyklos. Lygindami savo seksualinį gyvenimą su rodomu kine, jaučiame nepilnavertiškumo kompleksą. Laikas baigti gyventi pagal stereotipus ir asmeniškai patikrinti, ar tai įmanoma ir kiek visa tai malonu? Meilės scena su Kim Basinger ir Mickey Rourke ne vieną kartą buvo tapusi arba fantazija, arba parodijos tema. Mickey paprašo Kim užrišti jam akis ir maitinti jį rankomis. Tiesa, produktų pasirinkimas kiek nelauktas: alyvuogė, vyšnių uogienė, pomidoras, dvi braškės, šampanas, makaronai, aviečių želė, čili pipiriukai, pienas, gazuotas vanduo ir medus. Pradėjus ragauti medų, vakarienė pereina į seksą. Baimindamasi dėl galimų skrandžio sutrikimų, aš iš anksto išgėriau virškinti padedančių vaistų. Palaukusi, kol vaistai pradės veikti, aš su savo išrinktuoju pradėjau puotą prie šaldytuvo. Jame tokiam įvykiui buvo išsaugota vištos šlaunelė, jogurtas, lydytas sūrelis, raugintų kopūstų, vynuogių ir rūgpienis. Kaip ir priklauso pagal scenarijų, visa tai buvo suvartota ir „patepta“ medumi. Eksperimento metu paaiškėjo, kad vaistai su tokiu produktų asortimentu nesusitvarkys, todėl aš patraukiau ne į lovą, o į tualetą. Pakelta galva, bet viena. Partneris tuo metu buvo įnikęs į svarbų darbą – prie virtuvės grindų prilipusio sūrio gramdymą.

Brutalumas, geidulys, kanibalizmas ir suplėšyti apatiniai užplūdo prancūzų kiną, o kraštutinumo ribos nukeliamos vis toliau. "The Independent" spausdina Jonathano Romney esė apie naujausią prancūzų kino tendenciją seksas ir mirtis. Trečiajame dešimtmetyje prancūzų aktorius, režisierius ir poetas Antoninas Artaud suformulavo "Žiaurumo teatro" idėją. Anot jo, spektaklis turįs išjudinti publiką: "Siūlau teatrą, kur sprogdinami fizinio smurto vaizdai užburia publikos jausmus, įtraukia juos į dramą lyg į aukštesnių jėgų sūkurį." Pakeiskite teatrą kinu ir turėsite gerą ryškios dabartinio prancūzų kino tendencijos apibūdinimą. Tendencijos, kurią kritikas Jamesas Quandtas žurnale "Artforum" įvardijo kaip "naująjį prancūzų kraštutinumą". Visą 9-ąjį ir 10-ąjį dešimtmetį angliškai kalbanti publika prancūzų kiną laikė madingu ir nekeliančiu grėsmės. Tai buvo provincialių bukolinių dramų pasaulis, kur archetipinė išdykėlė Amelija skraido po skaitmeninėmis technologijomis patobulintą Monmartrą arba alkoholyje mirkstantys Erico Rohmero paryžiečiai kankinasi negalėdami nuspręsti, kur praleisti pavasario atostogas. Tačiau prancūzų kine vis labiau įsivyrauja grafiškas seksualumas, smurtas ir socialinės apokalipsės pojūtis.

Prancūzų kilmės režisierė Catherine Breillat savo vardą išgarsino skandalingais filmais. 1999 m. Lietuvos kino teatruose buvo rodoma erotinė drama „Romanas“ („Romance“), kurioje netrūko atvirų sekso scenų, o pagrindinį vyro vaidmenį atliko pornografijos filmų aktorius Rocco Siffredi. Didelių nesklandumų mūsų šalyje filmas nesukėlė, tačiau kaimyninėje Latvijoje dėl jo kilo nemažas pasipiktinimo skandalas. 2001 m. režisierė sukūrė provokuojančią dramą "Mano seseriai" ("A Ma Soeur"), kuri buvo uždrausta rodyti kai kuriose pasaulio šalyse, nes filme pasakojama apie vyresnio amžiaus jaunuolį, įkalbinėjantį nepilnametę merginą išbandyti analinio sekso malonumus. Šį kartą Catherine Breillat stengiasi įrodyti žiūrovams, kad nufilmuoti tokias skandalingas ir intymias scenas yra labai sunku ir sudėtinga. "Seksas yra komedija" - tai filmas apie erotinės scenos filmavimo užkulisius. Nors oficialiai neskelbiama, "Seksas yra komedija“ - tai beveik autobiografinis Catherine Breillat filmas, kuriame jos prototipo režisierę vaidina aktorė Anne Parrilaud ("Jos vardas Nikita“).