Moterys ir 19 a. miesto gyvenimas

Moteriškumo sąvokos esmė 19 a. buvo „moters misija“, tačiau imperijos moralinei sveikatai užtikrinti nebeužteko pasyvaus moterų elgesio. Jos pasiryžo išeiti į gatves ir pradėti nepriklausomą gyvenimą.

Moterų misija ir namų sfera

Karalienės Viktorijos viešpatavimo metais (1837-1901) intensyviai vystėsi pramonė ir miestai. Pagrindinis Viktorijos laikų bruožas buvo akivaizdūs socialiniai pokyčiai. Ilgus metus žmonės priklausė toms pačioms bendruomenėms ir likdavo gyventi gimtinėje, tėvų namuose, tačiau 19 a. visuomenė sujudo. Naujoji karta iš kaimų ėmė keltis į miestus ir priemiesčius.

Šie žmonės save identifikavo kaip viduriuką tarp aukščiau esančios aristokratijos ir žemiau esančios darbininkų klasės. Kitaip tariant, vidurinės klasės identifikacija rėmėsi moraliniu garbingumu ir rūpinimusi šeimyniniu gyvenimu.

Visų šių naujųjų idėjų viduryje stovėjo moteris. Moteriškumo sąvoką geriausiai atspindėjo “moters misija” – būti gera motina, žmona, dukterimi. Moterys buvo moralinių ir dvasinių vertybių sergėtojos. Moralinė tautos ir imperijos sveikata priklausė nuo moterų moralės.

Morali moteris buvo siejama su namų sfera. Dėl jos aukštų moralinių standartų ir ištikimybės vyrui namai buvo traktuojami kaip prieglobstis ir socialinio stabilumo garantas. Moteriškumas reiškė rūpinimąsi namų šventove. Tuo tarpu prostitutė buvo laikoma miesto gatvių pavojaus ir netvarkos simboliu.

Kaimas buvo priešpastatomas ligotam ir bet kada galinčiam sukilti miestui. Jis sietas su sveikata, morale ir taika, o kaimiečių šeimos vaizduotos kaip linksmos ir natūralios. Kaimo gamtovaizdis, namai ir šeima sudarė kaimiško gyvenimo idealą. Vidurinioji klasė manė, kad šeima yra natūralus ir stabilus vienetas, kuriam geriausia aplinka - kaimas ar bent jau priemiestis.

Miesto įvaizdis

Moderniame mieste gyvenanti Viktorijos laikų vidutinė klasė buvo pristatoma kaip turinti daugybę socialinių ir moralinių problemų. Viešoji miesto sfera buvo vadinama pavojinga ir korumpuota. Tai buvo nusikaltimų ir jėgos panaudojimo vieta ir kiekvienas galėjo apsikrėsti iš lūšnynų atkeliavusiomis ligomis ar kenksmingais garais. Moterys miesto įvaizdžiui turėjo ypatingos reikšmės. Buvo teigiama, kad gerbiamos moterys neturi dalyvauti viešajame miesto gyvenime. Moterys, palikusios namus ir išėjusios į gatvę, neva perimdavo netikusias miesto vertybes ir tapdavo prostitutėmis arba vargšėmis dirbančiomis moterimis, priešiškos ir bauginančios aplinkos aukomis.

Viktorijos laikų menininkai, vaizduodami modernų gyvenimą, dažnai rėmėsi nuolatiniame pavojuje dirbančių moterų įvaizdžiu. Charles Hunt paveikslas “A Coffee Stall Westminster” vaizduoja daugybę miestiečių, metropolio centre sustojusių atsigerti kavos. Dėmesys krypsta į dvi figūras dešinėje - jauną skrybėlaičių dirbėjos mokinę ir grėsmingą suvedžiotoją, kuris neišvengiamai pavers moterį dar viena savo seksualine auka. Mergina pavaizduota kaip dirbanti labai pavojingoje aplinkoje, kadangi dėl savo darbo jai reikėjo vienai vaikščioti gatvėmis, pristatant klientams prekes. Ji bet kada galėjo tapti gyvenimo mieste auka.

Naujas požiūris į moterų vaidmenį visuomeniniame gyvenime

Dabartinis požiūris į Viktorijos laikų moteriškumą vis dar įtakojamas 19-ojo amžiaus požiūrio į moterį, kaip “namų angelą”, atliekančią žmonos, motinos ir dukters vaidmenį. Tačiau nereikia leisti, kad šis požiūris nuneigtų kitą, dažnai priešingą versiją apie gerbiamas to laikotarpio moteris.

Ar privalome tikėti, kad save gerbiančios Viktorijos laikų vidurinės klasės moterys nevaikštinėjo vienos po miestą, nelankė savo draugų ir giminaičių, nevažinėjo omnibusais ir traukiniais? Galbūt laikas išleisti angelą iš namų ir leisti pasivaikščioti miesto šaligatviais; ir ne kaip auką, o savimi pasitikintį pėstįjį. Daugelyje istorinių to meto šaltinių galima rasti įrodymų, kad gatvėse netrūko paprastų moterų.

Akivaizdu, kad moterys norėjo išnaudoti naujas galimybes, kurias suteikė technologijos ir pramonės vystymasis. Viena 1860-ųjų metų litografija vaizduoja King’s Cross, požeminę traukinių stotį. Jame akcentuojama architektūra ir variklis, tačiau tolėliau, ant platformos, galima išvysti tvarkingai apsirengusias moteris, vienas keliaujančias po miestą.

Moterys taip dažnai važinėdavo traukiniais, kad “Illustrated London News” 1868 metais išspausdino naują geležinkelių žemėlapį, kurio “taip nekantriai laukė britų moterys”.

Garbingumo sąvoka nebuvo tokia aiški, kaip kad leistų manyti namų sferą išaukštinusios Viktorijos laikų vertybės. Miesto minia buvo anonimiška, sudaryta iš įvairiausių sluoksnių žmonių ir suteikė beprecedentines galimybes socialiniam bendravimui. Tad galime pradėti įsivaizduoti moteris kaip kur kas aktyvesnes ir laisvesnes socialinių ir ekonominių permainų dalyves. Žinoma, mieste tykojo pavojai (kaip ir dabar), tačiau buvo daugybė vietų, skirtų maloniai praleisti laiką.

Laiškai laikraščiui “The Times”

Norėdami įrodyti, kad tais laikais miestų gatvėse būdavo nelydimų, savarankiškų, gerbiamų moterų, istorikai pradeda remtis kitokiais istoriniais šaltiniais. Daugybę įrodymų apie tuometinį vyrų ir moterų gyvenimą galime rasti nacionalinių dienraščių skaitytojų laiškų skyreliuose.

1862-ųjų metų sausio mėnesį “The Times” išspausdino piktą vyriškio iš provincijos, pavarde Paterfamilias, laišką. Jame vyras teigia, kad prie apsipirkti į Londono gatves išėjusios jo dukters ir jos draugės kabinėjosi nepažįstamas vaikinas. Paterfamilias pyko, kad jei jaunos mergaitės negali vaikščioti gatvėmis, nesulaukdamos žvilgsnių ir replikų iš niekšų, vaidinančių džentelmenus, yra pažeidinėjami įstatymai.

Buvo sulaukta daugybė atsakymų į šį laišką. Pirmoji atsiliepė Puella. Ji teigė, kad dažnai išeina į miestą viena ir nesulaukia jokių priekabių. Galbūt mergaitės iš provincijos patraukė vyrų dėmesį. Po keleto dienų laišką parašė mokytoja M., kuri teigė suprantanti Paterfamilias šeimos susirūpinimą ir pati abejojanti moters saugumu gatvėje. Lankydama savo mokinius, ji dažnai užkabinėjama “vidutinio amžiaus ir vyresnių vyrų”. Anot jos, moterims nerekomenduojama vaikščioti gatvėmis po pusės vienuoliktos vakaro. Trečias respondentas pateikė savo versiją: jaunos mergaitės mieste pačios flirtuoja ir Paterfamilias reikia su tuo susitaikyti. Jis teigė, kad “madingai apsirengusios merginos, vaikščiodamos vienos, patraukia jaunų vyrų dėmesį, o kai kurioms patinka būti pastebėtoms”.

Priekabiavimas žvilgsniais

Visuomenės diskusijos nesibaigė laikraštyje “The Times”, o pasklido po visą viduriniajai klasei skirtą periodinę spaudą. 1862-ųjų vasarį “Saturday Review” išspausdino straipsnį apie “priekabiavimą žvilgsniais”. Straipsnis pradedamas pasmerkiant prostituciją Londono gatvėse, o ypač Regent gatvėje. Paterfamilias iš provincijos, išleisdamas dukrą į miestą apsipirkti, tikriausiai nežinojo gatvių reputacijos. “Nesusipažinusiai su West-End moraline geografija pasivaikščiojimas Regent gatve gali baigtis logiškomis pasekmėmis…”

Tuomet publikacijoje svarstoma, ar mergaitės “atsakė” į nepažįstamojo žvilgsnį, ar “… nors vienas slaptas ir smalsus žvilgtelėjimas buvo nusiųstas įžūliam nuotykių ieškotojui”. Tačiau, pabrėžiama straipsnyje, buvo priekabiaujama tik žvilgsniu; nebuvo jokios žodinės ar fizinės prievartos. Paterfamilias prikišamas naivumas. Galbūt jis yra iš kaimo, kur “niekas į nieką nežiūri” ir yra šokiruotas akivaizdaus Londono gatvių laisvumo. Modernus miestas vaizduojamas kaip nesibaigiantis pasikeitimas reikšmingais žvilgsniais, ir visi gatvėse vaikštantys žmonės yra su tuo susiję.

Diskusijos, prasidėjusios Paterfamilias laišku dienraštyje “The Times”, leidžia manyti, kad padorios moterys, dėvėdamos tinkamus drabužius ir žinodamos, kaip elgtis, tikrai galėjo laisvai vaikštinėti miesto gatvėmis. Iš publikacijų galime spręsti, kad mieste buvo moterų iš įvairiausių visuomenės sluoksnių; matome naują Viktorijos laikų miesto gyvenimo paveikslą. Labiau nei pagundos ir prostitucija pabrėžiamas flirtas ir nepažįstamųjų bendravimas. Ar Paterfamilias duktė buvo trikdoma nepažįstamojo žvilgsnių; ar ji atsakė žvilgsniu; galbūt ji pati pradėjo flirtuoti?

Laiškus spaudai galime traktuoti kaip istorinį šaltinį, kuriame atsispindi visuomenės nuomonė. Tačiau norėdami atkurti praeityje gyvenusių vyrų ir moterų kasdienybę, turime atsižvelgti ne tik į visuomenės diskusijas, bet ir rasti privačių užrašų –dienoraščių ir laiškų – kuriuos neturėdami specialių tikslų rašė paprasti žmonės.