Team

Seksualumo srityje krikščionija iš seno jautėsi karštai puolama. Jos kritikai kaltina siekimu užspausti lytinį potraukį, seksualumą parodyti kaip kažką negera ir pikta, nors be seksualumo žmonija būtų pasmerkta išnykti. Daug krikščionių į šiuos priekaištus rimtai neatsižvelgia. Vis dėlto jie iš karto užima gynybinę poziciją. Jie kaltina krikščioniškosios lytinės moralės kritikus, kad tie yra bedieviai, nuodėmės apakinti, galvoja tik apie viena,– kaip išrauti krikščioniją. Tikrai yra krikščionių, kurie laikosi nuomonės, kad lytinis potraukis yra žvėries išraiška žmoguje ir kad jis turi būti suvaržytas. Prieš juos visų pirma atsigręžia naujosios seksualinės moralės šalininkai. Galiausiai prieinama prie to, kad jie susidaro visiškai klaidingą nuomonę apie tai, ką iš tiesų krikščionija gali pasakyti lytiniais klausimais. Dėl šio nesusipratimo vienodai kalti tiek krikščionys, tiek ir jų oponentai. Kodėl taip sakau, bus tiksliau aptarta šiame tekste. Kiekvienas, kuris skaito Senąjį Testamentą, prieis prie išvados, kad žydų tauta lytiniais klausimais nebuvo tokia priekabi. Santuokai ir šeimai žydai teikė aukščiausią pagarbą. Apie tai rašo David Mace’as: „Tarp žydų supratimo, kad lytinis vyro ir moters susivienijimas buvo Dievo ne tik palaimintas, bet ir suteiktas kaip puikiausia dovana, ir šešėlio, kuris krikščionių tradicijoje buvo dažnai metamas ant susituokusių žmonių lytinio gyvenimo, yra didelis prieštaravimas.

Stipriausia ir žalingiausia mūsų mąstysenos tvirtovė yra netinkamas požiūris į save, į savo kūną ir dvasią. Egzistuoja dvi nuomonės apie mūsų esybę – kūną, sielą ir dvasią. Abi teologinės. Abi veikia mus, nesvarbu, žinome apie jas ar ne. Jos yra mūsų kultūros ir mąstymo dalis. Mes priimam sprendimus ir elgiamės remdamiesi tais požiūriais, net nežinodami apie juos arba sąmoningai juos išanalizavę. Vienas požiūris krikščioniškas, kitas antikristiškas. Didžioji pasaulio dalis (tarp to daug krikščionių) remiasi antikristiškuoju požiūriu, galvodama, kad tai teisingas ir geras mąstymo būdas. Abiejų požiūrių šaknys labai senos. Jie taip įsišakniję kultūriniuose papročiuose, kad visus mus pasąmoningai veikia, kol nepamatome savo širdies ir proto antikristiško nusistatymo ir nepalaužiame jo. Antikristiška mąstysena sako, kad žmoguje ir visatoje vyrauja dichotomija: materija ir dvasia yra visiškai atskiros ir kovoja viena su kita. Dvasia yra gera, o materija sutepta. (Daugybės paleistuvysčių priežastys – klaidingas mūsų kūno ir dvasios vertinimas. Jis akina žmones galvoti, kad pornografija ir vojierizmas yra nekenksmingi). Kai kurių mokyklų ir gimnazijų, neseniai tapusių krikščioniškomis arba katalikiškomis, mokytojai net nežino, kad tokia mąstysena klaidinga ir laiko ją krikščioniška, nes moko „žmonių išgalvotų priesakų“ (Mk 7,7).

Per visą krikščionybės istoriją diskusijoje apie gimimų kontroliavimą bei šeimos planavimą dominavo du klausimai: „Kokie santuokos ir sekso tikslai?“ ir „Kada bei kodėl leistina ‘kištis’ į prigimtį, kad būtų išvengta pastojimo ar gimdymo?“ Pirmieji krikščionys laikėsi savo pirmtakų žydų pažiūrų ir akcentavo nesantuokinį seksualinį susilaikymą bei vaikų, kaip Dievo dovanos, gimimą santuokoje. Nuo kontracepcijos žydus atskyrė dieviškas įsakymas daugintis. Tačiau pagonių pasaulyje kontracepcija, abortai ir kūdikių pametimas buvo visuotinai priimtinas dalykas. Iki I a. po Kristaus krikščionys atvirai priešinosi šiai praktikai. Antrojo amžiaus pradžioje kai kurie krikščionys asketai gnostikai pasmerkė seksą ir dauginimąsi, o libertinai gnostikai įtraukė seksualinius santykius į savo garbinimo ritualus. Bažnyčios reakcija į pagonišką ir gnostinę seksualinę praktiką buvo trejopa: geidulingos aistros pasmerkimas, grįžimas prie lytinių santykių dauginimosi prasme bei žmogaus gyvenimo ir viso gyvybę teikiančio proceso paskelbimas šventu. To rezultatas buvo seksualinių normų šeimoje bei už jos ribų ir susivaldymo akcentavimas, dauginimosi kaip seksualinių santykių tikslo iškėlimas ir celibato išaukštinimas.