Homoseksualumo istorija: Antikos pabaiga ir Viduramžiai

Pirmajame mūsų eros amžiuje antikiniame pasaulyje ėmė plisti krikščionybė. Ji greitai populiarėjo: 306 metais Konstantinas I tapo pirmuoju imperatoriumi krikščioniu, o 380 metais Teodosijus I paskelbė krikščionybę valstybine religija.

Naujoji religija buvo nepakanti viskam, kas neatitiko jos mokymo. Žydams buvo uždrausta eiti valstybines pareigas, laikyti pamaldas hebrajų kalba ir švęsti Velykas tą pačią dieną kaip krikščionims. Pagonių šventyklos buvo griaunamos arba konfiskuojamos. Panašus likimas neaplenkė ir homoseksualų – 342 metais imperatorius Konstancijus II išleido įstatymą, uždraudusį vienos lyties santuokas ir atgaline data baudusį žmones už tokių santuokų sudarymą. Po pusės šimtmečio kitas krikščionis imperatorius Valentinianas II už homoseksualius santykius įsakė bausti viešai sudeginant. Paskutinis šio laikotarpio kūrinys, teigiamai kalbantis apie homoseksualius santykius, – Nono poema „Dionisiaka“. Kitas tokio pobūdžio kūrinys buvo išleistas daugiau kaip po 1000 metų.

Rytų Romos imperijos imperatorius Justinianas I kaltino homoseksualus dėl žemės drebėjimų. Kaskart po stichinės nelaimės prasidėdavo homoseksualų paieškos ir deginimai. Vakarų imperijoje buvo praktikuotos ir kitokios bausmės: kastravimas, trėmimas, įvairūs kankinimai.

Žlugus Vakarų imperijai ir jos vietoje susikūrus naujoms valstybėms, homoseksualų padėtis beveik nesikeitė. Už homoseksualius santykius baudė ne tik pasaulietiniai teismai, bet ir bažnytinė inkvizicija, kuri „sodomiją“ laikė apsėstumo ar bendradarbiavimo su velniu požymiu. Įtakingiausias Viduramžių teologas Tomas Akvinietis tvirtino, kad „sodomija“ yra baisiausia nuodėmė po žmogžudystės.

Tvyrant persekiojimų atmosferai, homoseksualumas galėjo reikštis tik slapta. Vis dėl to istorikams pavyko rasti vienuolių rašytus meilės eilėraščius, parašytus net IX amžiuje.