Seksualinė vaikų prievarta – po baimės ir gėdos šydu
Viešumas yra pats geriausias ginklas prieš seksualinę vaikų prievartą. Juk būtent tuo gėdos, pasibjaurėjimo bei "negali šito būti" jausmu ir naudojasi tvirkintojai. "Negaliu patikėti, kad tokie dalykai vyksta!" – pasibaisėjęs atsiliepė vienas komentatorius į praėjusį mano straipsnį. Gaila, bet tai iš tiesų vyksta. Kartais su profesiniu pavydu žvelgiu į kolegas, kuriems pavyko nuplėšti tą mistiškos baimės, gėdos ir pasibjaurėjimo šydą, kažkada dengusį onkologines ligas. Netgi žinomi žmonės nebebijo viešai prisipažinti susirgę ir pasidalinti savo skaudžia patirtimi. Tikiu, kad sulauksime laikų, kai drąsiai ir atvirai prabilsim ir apie šitą bėdą. Laikų, kai gėdytis ir slėptis reikės ne aukai, o prievartautojui. Laikų, kai visos tarnybos, pradedant vaikų teisių apsauga ir baigiant policija, operatyviai reaguos į menkiausią signalą apie prievartą prieš vaiką. Ir ne tik šeimoj, bet ir, pavyzdžiui, globos namuose ar internatuose, kur tam sudarytos visos sąlygos. O kol kas pagrindinę atsakomybės naštą ant savo pečių turi užsikrauti motinos. Kad ir kaip paradoksaliai be-skambėtų, būtent jos dažniausiai ir pasislepia po tuo patogiu gėdos, baimės ir negalėjimo patikėti šydu. Nors pas mus tyrimų kol kas nėra atlikta, užsienio šalių statistika rodo, kad motinos, išgirdusios iš savo atžalų, kad tėvelis ar kitas kuris šeimos narys elgiasi netinkamai, toli gražu ne visada tuo patiki. Be abejo, čia suveikia ir savisaugos instinktas.
