Nimfomanija (hiperseksualumas)

Labai padidėjęs lytinis potraukis, skirtingai nei sumažėjęs, vargina keliolika procentų žmonių. Sakau vargina, nors dauguma tuo tik džiaugiasi, ypač jei pasisekė gyvenime sutikti tokį pat hiperseksualų partnerį. Padidėjusiam lytiniam potraukiui būdinga tai, kad poreikis turėti lytinius santykius yra nuolatinis, arba yra dažnesnis negu vidutinis. Taip pat dažniau pasireiškia erotinės fantazijos, dažnesni lytiniai aktai. Deja, pasakyti, koks seksualumas normalus (tai yra koks normalus lytinis potraukis, normalus lytinių aktų dažnumas ir panašiai), yra neįmanoma, nes kiekvieno žmogaus jis labai skirtingas. Tad kas vienam gali atrodyti daug, kitam gali būti tik normalu ar visiškai nedaug. Apskritai seksologinėje literatūroje normalaus ir tariamai patologinio (padidėjusio, sumažėjusio ar homoseksualiojo) seksualumo sąvokos nagrinėjamos labai aptakiai ir dažniausiai vadovaujantis vienu svarbiausiu kriterijumi: tai kam nors trukdo ar ne. Be to, egzistuoja pačių įvairiausių, padidėjusį lytinį potraukį apibūdinančių terminų – erotomanija, satyrizmas (vyrų hiperseksualumas), nimfomanija (moterų hiperseksualumas).

Nimfomanija (gr. Nymphejauna mergina, nimfa + mania) - tai patologinis, niekada nepasotinamas moters lytinis potraukis. Tokia moteris siekia patenkinti savo troškimus bet kokia proga ir su bet kokiu partneriu, kartais net nepaisydama jo išvaizdos, amžiaus ar net lyties. Ji visiškai neatsižvelgia nei į vidinius ištikimybės motyvus, nei į aplinkos keliamus moralinius reikalavimus. Beje, panašus vyrų potraukis vadinamas satyrizmu. Tuo tarpu padidinto seksualumo moteriai svarbu, kas yra jos lytinis partneris ir ji tuomet gali kontroliuoti savo seksualinį elgesį. Nimfomanės nepatenkina net ir dešimtys orgazmų, ji nuolat trokšta mylėtis. Moteris su stipriu libido jau po vieno ar kelių orgazmų jaučia pasitenkinimą ir seksualinė įtampa kuriam laikui atslūgsta. Nimfomanija - tai liguistas elgesys, o padidintas seksualinis moters potraukis yra normalus reiškinys. Tokios "sveikos nimfomanės", gerbdamos ir mylėdamos savo mylimąjį, gali kontroliuoti savo seksualinį elgesį ir neperžengti tam tikrų ribų. Žinoma, tai priklauso nuo emocinio moters brandumo lygio. Jei ji turės partnerį, su kuriuo tiek seksualiai, tiek emociškai, tiek dvasiškai augs ir turtės, nevengs spręsti iškylančių problemų. Porą sies panašios vertybės, bendri pomėgiai, jie eis tuo pačiu keliu, neištikimybė mažiau tikėtina. Taigi "sveikoms nimfomanėms" žodis „meilė“ nebūtinai asocijuojasi tik su mylėjimusi, nors šis joms yra be galo svarbus.

Daugelis norėtų turėti audringą seksualinį temperamentą. Tačiau stiprus lytinis potraukis, kitaip tariant hiperseksualumas, kai kada tampa nelaime. Taip atsitinka tuomet, kai lytinis potraukis tampa patologiškas, nevaldomas, nesulaikomas. Vyras arba moteris ima siekti seksualinių kontaktų su bet kokiu žmogumi, nepriklausomai nuo pastarojo amžiaus, išvaizdos ir netgi lyties. Lytinius kontaktus tokie žmonės užmezga keletą kartų per dieną, dažniausiai su įvairiais partneriais. Kai tokio nepavyksta rasti, lytinį aktą pakeičia intensyvi masturbacija. Toks elgesys pragaištingai veikia ir žmogaus asmeninį gyvenimą, ir reprodukcinę sveikatą. Pasinėrę į savo būseną, hiperseksualai, mylėdamiesi su atsitiktiniais partneriais, dažnai nesiima apsaugos nuo ligų ir nepageidaujamo nėštumo priemonių. Sąvoka „nimfomanija“ kilo iš nimfų, pusiau dieviškų Senovės Graikijos miškų gyventojų. Legendos byloja, kad, be savo tiesioginių pareigų – saugoti upelius ir pieveles, šios mielos būtybės, jausdamos stiprų lytinį potraukį, labai aktyviai mylėdavosi. Savo partnerius – paprastus žmones, nimfos nusitempdavo į mišką, o paleisdavo visiškai išsekusius.

Ir vyrai, ir moterys retkarčiais skundžiasi padidėjusiu seksualiniu potraukiu kaip pagrindine problema. Dažniausiai tai nutinka vėlyvoje paauglystėje ir ankstyvuoju suaugusiojo amžiaus periodu. Psichiatrijoje tai vadinama hiperseksualumu. Tai apibrėžiama kaip padidėjęs patologinis seksualinis potraukis, padidėjęs jautrumas išgyvenant orgazmą, ilgalaikiai varginantys orgazmai. Šis sutrikimas priklauso dideliai seksualinės funkcijos sutrikimų grupei. Visų seksualinės funkcijos sutrikimų atveju - hiperseksualumo irgi - žmogus negali dalyvauti sekasualiniuose santykiuose taip, kaip ji ar jis to nori. Seksualinė reakcija yra psichosomatinis procesas. Paprastai seksualinės funkcijos sutrikimų atsiradimui turi reikšmės psichologiniai ir somatiniai veiksniai. Hiperseksualumo atsiradimo priežastys įvairios. Viena iš jų - endokrininių (hormoninių) liaukų pakitimas dėl traumų, persirgus neuroinfekcinėmis, smegenų auglių ar antinkščių ligomis. Padidėjęs seksualinis potraukis gali atsirasti dėl afektinio sutrikimo - pavyzdžiui, dėl manijos epizodo - hipomanijos. Taip pat perdėtas sekasualinis potraukis gali pasireikšti ankstyvose demensijos stadijose - tai psichikos sutrikimai dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ar somatinės ligos.