Ginantys tradicinės šeimos instituciją vadinami homofobais

Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos nuomone, „homofobija“ šiuo metu yra viena aktualiausių temų, todėl 2005 lapkričio 24 d. verslo centre „Europa“, 31- ame aukšte, Vilniuje, buvo surengta jaunimo lyderių bei visuomenės veikėjų ir kitų organizacijų diskusija apie „homofobija“ (apie „homofobijos“ apraiškas Lietuvoje, jos pasekmes ir kt.).

Iš tiesų šiuo metu „homofobija“ (neseniai sukurta sąvoka) nėra aktualiausia tema, nes homoseksualų niekas nebijo (žodis „fobija“ reiškia „baimė“). Šiuo metu didžiajai visuomenės (ir jaunimo) daliai aktuali yra kiek kitokia tema, t. y. tradicinės šeimos išsaugojimo svarba, nes šiuo metu aktualus tapo ir yra kritikuojamas homoseksualizmo propagavimas ir homoseksualų siekis įteisinti jų „santuokas“. To siekia ne tik homoseksualų organizacijos, bet ir Lietuvos liberalus jaunimas bei Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjunga. Būtent tai paskatino Jaunųjų konservatorių lygą, Jaunųjų krikščionių demokratų organizaciją, Ateitininkų federaciją ir kitus jaunimo atstovus pasakyti, kad tokie siekiai kelia grėsmę pagrindinių žmogiškų vertybių ir tradicinės šeimos institucijos išsaugojimui.

Gaila, kad nelabai suprantant tolerancijos sąvokos ji naudojama bet kokioms akcijoms pateisinti. Aišku, toleruoti gėjus ir lesbietes kaip žmones reikia (ir tikrai kartais tokios tolerancijos trūksta), ir žmogaus teises reikia pripažinti, reikia leisti homoseksualams gyventi, dirbti, bendrauti, kalbėti apie savo pažiūras ir pan., jų nemušant ir nediskriminuojant kaip žmonių. Netolerancija homoseksualų atžvilgiu – tai nepagarba žmogui apskritai, o ne „homofobijos“ apraiškos (kaip vadina homoseksualai ir jų gynėjai). Taip, už toleranciją ir bendravimo kultūrą reikia kovoti, bet tai tas pats, kaip kovoti už visų žmonių teises ir pagarbą žmogui, koks jis bebūtų.

Visada reikia nepamiršti, kad tolerancija negali peraugti į visko leidimą ir įteisinimą, į laisvę be ribų ir be atsakomybės. Niekas negali trukdyti homoseksualams gyventi, kaip jie nori, kol jie nesikėsina i kitų teises ir laisves, ir, svarbiausia, kol jie neperžengia visuomenės vertybių ir laisvės ribų, nes viskas turi ribas ir teisę tuoktis ir kurti šeimą turi tik vyras su moterimi. Homoseksualų „santuokų“ pripažinimas nėra visuomenės tolerancijos aukštesnis lygis, tai, galima sakyti, jau yra visuomenės tapatybės praradimas, šeimos sąvokos ir esmės iškreipimas. Homoseksualų „santuoka“ nėra žmogaus teisė, tai tik išgalvota jų santykių įteisinimo forma, nes tai pažeidžia pačią šeimos sąvoką.

Homoseksualų „šeimų“ kūrimo nepripažinimas nėra diskriminacija ir nėra netolerancija. Tiesiog šeima yra vyro ir moters sąjunga ir teisę tuoktis ir kurti šeimą turi tik vyras ir moteris. Tai yra nustatyta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str., ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 12 str., nekalbant jau apie Šventąjį raštą. Įstatymus tauta gali keisti, bet tai nereiškia, kad keisdama įstatymus ir vieniems žmonėms suteikdama privilegijas, gali pažeisti žmogaus prigimtines teises ir visuomenės nustatytas pagrindines vertybes. Homoseksualų santykiai negali vadintis „šeima“ ir „santuoka“, nes jų santykiai negali ir niekada negalės prilygti šeimai ir santuokai savo esme. Šitą dalyką homoseksualai turėtų gerbti ir pripažinti.

Tolerancija skirtingiems žmonių pasirinkimams yra ne tas pats (nors daug kas bando tai sutapatinti), kas išgalvotų teisių pripažinimas. Tos pačios lyties asmenys neturi teisės kurti „šeimų“, tai nėra jų prigimtinė teisė (nes žmogus turi teisę tuoktis su kitos lyties žmogumi), todėl to reikalaudami, tokie žmonės jau pažeidžia žmogaus prigimtines teises, laisves ir vertybes, pamiršdami, kad žmogus turi tiek teisių ir laisvės, kiek jis nepažeidžia kitų asmenų ir visos visuomenės teisių ir laisvės. Būtent nesupratimas, kad laisvė be ribų gali pražudyti visas vertybes ir pačią laisvę, skatina tokius pasisakymus, kaip šūkiai už homoseksualų „santuokas“.

Homoseksualams taip pat reikia būti tolerantiškiems kitų atžvilgiu, nes būtent jie galvoja, kad visa visuomenė yra linkusi juos tik mušti ar naikinti, ir savo įsiskaudinimą dėl patirtų pavienių įžeidimų, tapusį įniršiu ir kerštu, išreiškia patys būdami arogantiški ir netolerantiški kitų atžvilgiu. Būtent tai tik kiršina žmones, blogis tik blogį sukuria. Iš tiesų dabar juntama ir netgi skatinama homoseksualų netolerancija visai visuomenei (tuo galima įsitikinti ir paskaičius minėtoje diskusijoje platinamą leidinį), kai tuo tarpu ta visuomenė gal jų visai nesmerkia, o toleruodama juos kaip žmones kartu gina savo kertines vertybes. Kuo daugiau diskutuojama apie homoseksualų teises su homoseksualais ir jų gynėjais, tuo labiau matosi jų netolerancija kitų atžvilgiu, todėl po tokių diskusijų gali tik atsirasti ar padidėti priešiškumas homoseksualizmui. Čia panašiai, kaip mano mamai į Izraelį nuvažiavus ir vos nepasidarius antisemitei po to.

Blogiausia, kad homoseksualai jau ne vien gina savo kaip žmonių teises, bet ir nori pakeisti ir paveikti visuomenę, o tai jau yra ribų peržengimas. Homoseksualai, aktyviai siekdami reklamuotis ir plėsti taip manančių ir gyvenančių žmonių ratą bet kokiom priemonėm, netoleruodami visuomenės, jos vertybių ir tas vertybes ginančių žmonių, vadindami juos „homofobais“ (nors jie iš tiesų nėra fobiški) ir nesuprantančiais kitų nuomonių, ir reikalaudami įteisinti jų „santuokas“ ir pripažinti tai kaip gėrį, tapatų šeimoms, patys nustato visuomenę prieš save, patys ir sukelia tą „homofobiją“ ir priešinimąsi homoseksualizmui kaip tokiam reiškiniui.

Iš tiesų priešinimasis vertybių paminimui, neigiamoms pasekmėms (tokioms, kaip paplitęs tarp jų seksualinis priekabiavimas prie kitų žmonių, kai jie būna kompanijose, lengvesnis AIDS plitimas per tokius santykius, vaikų įtraukimas i homoseksualizmą dar jiems nesuprantant, kas yra vyras ir moteris, ir pan.) ir nuodėmės plitimui nėra jokia fobija, o natūralus reiškinys, natūrali reakcija i tai, kas neša blogį, ir rūpinimasis visuomenės ateitimi. Lygiai taip pat priešiškumą sukeltų žmonės, kurie kovotų už daugpatystės įteisinimą ir „santuokas“ su keletu asmenų, kelių žmonų ir/ar vyrų turėjimą, ir dar vadintų tai žmogaus teise kurti šeimą. Juk tai tokios pat išgalvotos ir Lietuvai nepriimtinos „teisės“. Tai, kad yra žmonių, kurie nori gyventi, nepripažindami visuomenės vertybių ir žmogaus esmės, rodo, kad pamažu vertybės trinamos iš žmogaus sąmonės, ir tai nereiškia, kad toks gyvenimas jau tampa vertybe. Smerkti tokių žmonių negalime, nes ne mes teisiame, niekinti jų kaip žmonių negalime, nes tai jų reikalas, jie laisvi ir pasirinko patys. Bet jokiu būdu toleravimas ir pripažinimas esamo esamu nereiškia, kad tai gali būti vadinama gėriu ir vertybe.

Jei homoseksualai suprastų, kad šeima negali būti iškreipta, kad homoseksualizmas neturi tapti siekiu plėsti tokių žmonių ratą ir reklamuotis, o visuomenė suprastų, kad homoseksualai yra, todėl ir vieniems, ir kitiems reikia visiems kartu gyventi, dirbti, bendrauti ir kurti valstybę, tai tada jau būtų galima kalbėti apie aukšto tolerancijos lygio pasiekimą.

Belieka tik viltis, kad jaunimas, vietoj to, kad susipriešintų tarpusavyje, vadindami vienas kitą „homofobais“ ar „pederastais“, išsiaiškins, kas yra tikrosios vertybės ir išmoks jas gerbti net tada, kai bus noras gyventi kitaip.