"Drąsa - kalbėti, aistra - gyventi

Sveiki!

Neseniai perskaičiau vieną labai gerą knygą, kurią, manau, vertėtų paskaityti ne tik tolerantiškiems ir supratingiems žmonėms, bet ir "tūlam" lietuviui. Kalbu apie M.Jankauskaitės sudarytą knygą, kuri vadinasi "Drąsa - kalbėti, aistra - gyventi".

Šioje knygoje sudėti 25-ių Lietuvoje gyvenančių lesbiečių autentiški pasakojimai, kurie buvo renkami 2003 metų vasarą ir 2007 metų sausio-gegužės mėnesiais. Vardai išgalvoti, tačiau amžius nurodytas tikras. Skaitydami rasite ir Laimio pasakojimus. Tai transseksualaus (šiuo atveju vyro moters "kailyje") asmens liudijimai.

Šią knygą 2007 m. išleido Lygių galimybių plėtros centras. Ją galite rasti Vilniuje, VU lyčių studijų centre. Galbūt ir dar kur nors, nežinau.

Iš šios knygos išrinkau tas dalis, kurios man padarė didžiausią įspūdį, kurios tam tikra prasme yra efektingiausios ir efektyviausios, mano nuomone. Tikiuosi, niekas nesupyks (bet kuriuo atveju vardai pakeisti), jeigu ištraukas iš šių pasakojimų pateiksiu šiame forume. Iškart atsiprašau už post'o ilgumą.

Dėl patogumo sunumeravau šias ištraukas. Labai laukiu jūsų komentarų, jūsų minčių, pastabų. Būkit aktyvesni, nebijokit! 🙂

Taigi...

1. Atsimenu kaip šiandien, kai aštuntoje klasėje biologijos pamokos metu buvo kalbama apie lytis. Ir mokytoja, lyg tarp kitko, paminėjo seksualines orientacijas, teigdama, kad homoseksualumas yra liga. Norėjosi tik atsistoti ir išrėžti, jog pasveikti aš tikrai nenoriu, ir išeiti užtrenkus duris. Ką pasakyti, jeigu tokioje ugdymo institucijoje, kaip mokykla, mokiniams kalbama, jog tai negerai, nepriimtina ir netgi reikia gydyti.Koks žmogus išeis iš tokios pamokos? [...] Tikiuosi, kad per šiuos ketverius metus kažkas pasikeitė tose pamokose, ir mokiniams jau netenka klausyti tokių kalbų, kurios ugdo baimę, atstūmimą, nepasitenkinimą „kitokiais" - homofobiją.
Kristina, 21 m.

2. ...Vienai savo draugei jaučiau stipresnius jausmus nei savo vaikinui, nors nieko tarp mūsų nebuvo. Rašydavom viena kitai laiškus, nors gyvenome viename mieste. Labai stiprus ryšys. Galvodavau: kodėl toks stiprus jausmas, man taip gera, taip patinka; ir taip tobulai gražiai atrodo, - kaip gaila, kad aš ne vyras. Kai pasirodydavo straipsniai apie lyties pakeitimą, man tai atrodydavo per daug, per radikalu. Per visą gyvenimą nenorėjau būti vyru. Buvau patenkinta tuo, kas esu ir kaip atrodau. Bet tas santykių neįmanomumas... tarsi kažko trūktų.

...Jis žiūrėjo į mane kaip į moterį, o aš turėjau daug draugų bernų. Todėl su džiaugsmu sutikau tekėti. Galvoju: „kaip faina". Man buvo vos dvidešimt. Greitai pagimdžiau vaiką ir nuoširdžiai bandžiau viską daryti „kaip turi būti". Nežinau, iš kur ta mintis. Kas yra tas „kaip turi būti"? Taip, kaip mačiau tėvus gyvenant. Stengiausi virti sriubas, pasakiau bažnyčioje „iki mirties". Buvau ištikima, tarsi ir normaliai gyvenome. Bet jam, matyt, kažko trūko. Aš nesijaučiau visapusiškai atsiskleidusi. Žmonos ir motinos vaidmenys manęs „neišsėmė". O aplinkiniams atrodė, kad galėčiau būti ir patenkinta.
Laura, 34 m.

3. Visos draugės turėjo vaikinus, aš taip pat. Ir nemanau, kad dėl to, jog buvau įskaudinta vaikinų, jaučiau potraukį merginoms. Buvau daug kartų įskaudinta ir merginų, tačiau tai nereiškia, kad vėl turiu „perbėgti į kitą pusę". Toks gyvenimas daug sunkesnis, nes esu nepripažįstama visuomenėje.
Greta, 21 m.

4. Pirmuosius suvoktos savo seksualinės tapatybės metus labai mielai prisimenu. Gyvenant ne Lietuvoje jokia baimė neegzistavo. Apie diskriminaciją aš neturėjau nė menkiausio supratimo, - nebuvo tokios patirties. Jaučiau savo kitoniškumą, kurio niekas atvirai nesibjaurėjo, ir man patiko lyg koks išskirtinis teigiamas mano bruožas. Vėliau niekuomet nebeteko tiek džiaugtis gyvenimu - būti taip labai savimi ir nesukti sau dėl to galvos. Bet ir niekas manęs neišgąsdino taip, kad būčiau ėmusi bijoti būti savimi Lietuvoje.
Aušra, 27 m.

5. Geriau suprasti ir įvardyti, kas aš esu, padėjo knygos, mokslinė literatūra, kur įskaičiau, jog homoseksualumas yra ne liga. Rodos, aš visada žinojau ir tikrai neišgyvenau, jog tokia esu. Paprasčiausiai man buvo sunku suprasti visuomenės baimes. Kartu guodė ta mintis, jog žmonės to, ko nesupranta (kartais net ir nenori suprasti), bijo. Supratau, jog reikia laiko. Laiko tiek man, tiek žmonėms, tarp kurių aš gyvenu, mokausi ir dirbu. Bet kartais būdavau ir nepakanti tiems, kurie kažką teigė neišmanydami.
Kristina, 21 m.

6. Būdama dvidešimt vienerių studijas tęsiau užsienyje. [...] Tik įsikūrusi studentų bendrabutyje, pamačiau skelbimą apie moterims skirtą vakarėlį. Nuvažiavau. Tai buvo mano pirmas aiškiai suvoktas ir sąmoningas žingsnis į mano seksualinės tapatybės klausimo nagrinėjimą. [...] Niekada nepamiršiu, kaip įžygiavau į moterims skirtą šokių klubą ir susidūriau su keliais šimtais lesbiečių žvilgsnių: man atrodė, kad visos žiūri į mane kaip į diletančių diletantę, visos mato, kad aš pirmą kartą atėjau į lesbiečių vakarėlį ir apskritai pirmą kartą matau priešais save gyvas lesbietes. Taip ir buvo - pirmą kartą pamačiau lesbietes. Netekau žado nuo užplūdusių emocijų. Nusipirkau gėrimo ir iš visų jėgų stengiausi atrodyti taip, kad nekrisčiau niekam į akis. Norėjosi tik žiūrėti į visas moteris. Vien moterys šokių klube, kokiame aš pati lankydavausi su draugais, tik dabar buvo vien moterys. Vos neišvirtau iš kojų, kai pamačiau, kad per šokių aikštelę manęs link artėja mano studijų kuratorė. Sutiko mane išskėstomis rankomis. Jau nebebuvau viena. Įsibėgėjus vakarui, ten sutikau kitą pažįstamą - studentę užsienietę. Tą patį vakarą aš pirmą kartą bučiavausi su moterimi. Ir kaip aš tada neišlėkiau į orą su visomis savo emocijomis.
Aušra, 27 m.

7. Tikriausiai lesbietė esu nuo mažų dienų, nors tikrai neturėjau - taip visų mėgstamo žodžio - „traumų". Vaikystė buvo puiki. Iš tiesų galvoju, kad visas gyvenimas geras. Neturiu kuo skųstis. Net ir dabar. Taip, aš myliu moterį, kas, anot kai kurių, yra nepriimtina, tačiau man tai gyventi netrukdo. Priešingai. Meilė, kad ir kaip banaliai skambėtų, suteikia pilnatvę: kai turi dėl ko stengtis, su kuo džiaugtis be jokio pavydo. Manau, visi žino, kas tai yra. Todėl kam smerkti?

Aš nereikalauju, kad mane už tai labiau mylėtų, nesijaučiu esanti nei ypatingesnė, nei prastesnė už milijonus žmonių. Tai yra mano gyvenimas. Juk aš neinu ir nemoralizuoju, kad Kaziukė ar Petriukė pasirinko kokį idiotą, kuris grįžęs nepamiršti stuktelti jai į šoną ar, neduok dieve, į akį. Nesikabinėju, jei paauglė sėda į žymiai vyresnio meilužio automobilį, žinodama, jog namuose jo vaikus šiuo metu migdo žmona. Ar geriau turėti vyrą, kad ir koks jis būtų, vien tik tam, kad visuomenė galėtų atsipūsti? Juk gyvenimas ne jų, gyvenimas mano.
Miglė, 23 m.

8. Atvirumas ir kalbėjimas yra labai gerai. Tik svarbu, kad žmonės būtų pakankamai sąžiningi su savimi ir kitais. Ir pakankamai išsilavinę, nes bukumas yra didžiausia problema. Nieko nėra blogiau už fanatiką, kuris turi savo vieną tiesą, ir tu jam nors akmenį ant galvos tašyk. Išsilavinusieji žmonės, kad ir kaip sunku būtų tai priimti, išgirsta tam tikrus argumentus, ir tai yra gerai.
Laura, 34 m.

9. Tėvai žinojo, kad yra mergina. Tada susodinau abu tėvus ir apsiverkiau. Ne dėl to, kad bijojau jų reakcijos. Bet dėl didžiulio palengvėjimo, kad pasakysiu jiems tai, ką visą laiką slėpiau. Ir pasakiau, nes gal mėnesį norėjau tai padaryti. Mama nualpo, o tėtis nežinojo, ką gelbėti: verkiančią dukrą ar alpstančią mamą. Atgaivinom mamą abu. Ji prisėdo, paklausė, kas darosi. Atstūmė mane fiziškai, kai bandžiau ją apkabinti. Pradėjo agresyviai kalbėti. Net nežinojau, kad ji gali tokia būti, nes ji labai švelni. Nežinau, kodėl taip agresyviai sureagavo, ji niekada taip nereaguodavo. Matyt, jai atgrasu. Tėtis sutrikęs buvo, nieko iš jo negirdėjau, jokių neigiamų dalykų. Paskui pasakė: „Prieš gamtą nepaeisi, viskas tvarkoje. Mes tave mylime tokią. Viskas yra gerai". [...] Skaudžiau man niekada ir nebuvo kaip tąkart. Mama buvo man svarbiausias žmogus. Vienintelė viską suprasdavo. Maniu, ji vienintelė viską supras ir tuomet. Buvo du aiškūs dalykai: tai, kad aš esu homoseksuali, ir tai, kad nėra mano pasaulyje dalykų, kurių mano mama nesuprastų. Kai ji mane atstūmė, jausmas buvo toks, tarsi savo pirštais išsiluptumei širdį iš krūtinės ir padėtumei motinai į skreitą, o ji ją bjaurėdamasi nusipurtytų.
Rimantė, 24 m.

10. Aš visuomet buvau daug atviresnė nei mano partnerė. Iš kažkur turiu sočiai tikėjimo, kad niekas už atvirumą manęs nenuskriaus. Viešose vietose dažnai siekiu savo partnerės rankos. Man truputį liūdna, kad ji bijo žvilgsnių ir beveik niekuomet nesileidžia paimama už rankos. [...] Bet tai nėra problema, dėl kurios mes pyktumėmės. Su savo atvirumu galiu elgtis, kaip tinkama, tačiau labai greitai išmokau gerbti savo partnerių pasirinkimą ir be kalbų nusileisdavau ir dabar nusileidžiu, jeigu mano partnerė yra atsargesnė už mane. Aš dažniausiai tiesiog užsimirštu.
Su mano arba mano partnerės draugais bendraujame kaip pora. Atvirumas man - laimių laimė. Su draugais pasimiršta apmaudas, kad negali prie svetimų legtis taip, kaip norėtųsi. Šalia jų esant kartu atrodo, kad mes esam paprastų paprasčiausia šeima, ir nieko keisto, nieko išskirtinio. Ramu ramu.
Aušra, 27 m.

11. Lesbietes siejantis požymis yra potraukis tos pačios lyties asmenims, daugiau jokių bendrų dalykų nėra. Jei paimi šimtą žmonių, tai jie tokie skirtingi: protingi, kvaili, žemi, aukšti, ploni, stori, vyriškos, moteriškos, trumpaplaukės, ilgaplaukės...

Stereotipai žmonių galvose susiformuoja būtent iš tų pastebimiausių grupių. Vyriškos, šiurkščios lesbietės labiausiai krenta į akis, o gėjai - moteriški, dėl to ir galvoja, kad visi tokie.
Nora, 22 m.

12. Iš tikrųjų, aš nematau labai didelio skirtumo tarp savęs ir heteroseksualių moterų. Seksualinė orientacija man nėra pirmame plane, nėra svarbiausias mano tapatumo aspektas, jog „aš esu lesbietė" ir tai mus akivaizdžiai skiria. Man pirmiausia yra žmogus, tam tikros jo savybės. O seksualumą, man rodos, mes per daug sureikšminame, pagal jį atskirdami heteroseksualias moteris nuo lesbiečių. Matomas tik tas aspektas, kad jos myli moteris. Atrodytų, jog lesbietės yra seksas, jos mylisi visur, kur tik įmanoma, gal jos kokios agresyvios... Ir nieko daugiau nematoma. Bet jos yra tie patys žmonės!
Daiva, 27 m.

13. Netiesa, kad lesbiečių poroje partneriai atlieka tam tikrus griežtai apibrėžtus vaidmenis, kaip standartinėje heteroseksualų poroje. Lesbietės yra skirtingos. Jei paimsime keletą heteroseksualų šeimų, yra tokių, kur moteris vyrą laiko po padu, yra, kad vyras moterį tarnaitės vietoje laiko, yra, kur abu partneriai lygiaverčiai. Su lesbietėmis lygiai tas pats. Būna, kad viena vyriškesnė, kita moteriškesnė. Negaliu pasakyti, kad tie vaidmenys iš kažkur perimami. Tai iš vidaus ateinantys dalykai. Taip nėra, kad čia lyg vyras, o čia - moteris. Nėra taip, kad sėdi, žiūri į vyrus ir nusprendi irgi taip daryti. Tai temperamento klausimas. Tačiau dažniausiai yra lygiaverčiai santykiai.
Nora, 22 m.

14. Atrodytų lesbietė nuo „normatyvinės" moters skiriasi tik tuo, kad neturi vyro. Bet iš tikrųjų skiriasi beveik visas gyvenimas. Kasdieniame, profesiniame gyvenime, gyvenime namie rūpesčiai tie patys, tik lesbietės jų turi daugiau - visuomenės nepripažinimas ir t.t... Turi draugę ir negalima daug ko daryti - negalima taip paprastai važiuoti pas tėvus pietauti, negalima mieste elgtis taip, kaip nori. Nesaugu. Plius dažnai tenka klausytis neigiamų nuomonių.
Rimantė, 24 m.

15. Dėl išvykos į užsienį po studijų kalbama: „Stenkitės, nes gali būti vieta užsienyje". Jei pasakai: „Nenoriu, noriu likti čia dėl asmeninių priežasčių", tai tuoj pat šypsosi: „Gal turi vaikiną, jau norite tuoktis, vaikų?". Aš negaliu pasakyti: „Ne, aš turiu merginą, dėl kurios nenoriu niekur išvažiuoti". Savaime ribojasi bendravimas su žmonėmis.
Rimantė, 24 m.

16. Man tai yra svarbūs santykiai. Svarbūs tiek, kad nenoriu atskirti savo gyvenimo: atskiras gyvenimas su tėvais, atskiras su vaikais, atskiras su mylimu žmogumi. Nenoriu nieko slėpti ar apsimetinėti, noriu normalių santykių.
Rūta, 32 m.

17. Jei nemoki auklėti vaiko, nesvarbu, kokioje šeimoje jis auga, - iš jo žmogaus vis tiek nebus. Sakoma, kad vaikas patirs stresą vaikų darželyje, mokykloje. Žinoma, jei visuomenė bus tokia, kokia yra dabar... Jei visuomenė nesikiš ten, kur jai nereikia ir bus sąmojingesnė, tai vaikas net nejaus, kad auga netradicinėje šeimoje. Kita nuomonė, kad padarys iš jo homoseksualą. Niekas iš tavęs nieko nepadarys! Tai net ne pasirinkimo dalykas. Seksualumas nulemiamas dar embriono fazėje. Man visi tie argumentai yra absurdiški.
Laimis, 22 m.

18. Vyro ir moters šeimos apibrėžimas yra žingsnis atgal. Jei tai du suaugę individai, kurie gyvena tokį gyvenimą, jie jį ir gyvens. Jei visuomenė, užuot stačiusi aptvarus, būtų palankesnė ir integruotesnė, daug daugiau ir įdomiau būtų galima nuveikti. Bet jei tesinori apsitverti tvoromis ir nuo užsieniečių, ir nuo juodaodžių, ir nuo viso kito, - į ką viskas pavirs? Noras išaukštinti branduolinę šeimą truputį juokingas. Jie rūpinasi, kad gimstamumas mažėja, o iš tikrųjų toms šeimoms niekuo nepadeda, tik ieško „atpirkimo ožio". Jei pripažįstama, kad tai žmonės, kaip ir visi kiti dievo tvariniai, tai nereikia prisiimti tos dieviškos atsakomybės ir nuteisti.
Laura, 34 m.

19. Jei yra tikra meilė, tikras didelis jausmas, tai jauti, kad dėl to žmogaus galėtumei padaryti viską. Nebereikia jokių pritarimų iš aplinkos, bažnyčios ar draugų.
Laura, 34 m.

20. Aš neprašau išskirtinių teisių. Kam man jos, jei vis tiek negalėsiu pasinaudoti? Kodėl? Nes Lietuva dar nepasirengusi. Man užtenka to, kad nereikia meluoti mamai, kad į draugų kompaniją galiu atsivesti savo draugę. Taip, būtų smagu, jeigu nereikėtų teisintis dėl to, kas esu.

Bet gal tai irgi mūsų problema. Juk jei bijosime mes, bijos ir mūsų. Visai neseniai parke pabučiavau savo merginą. Prisipažinsiu - tam reikėjo daug drąsos, nes aplink buvo žmonių. Bet aš tai padariau. Ir niekas nekreipė dėmesio! Gal net nematė. O jei ir matė, pagalvojo: „Oh, lesbietės". Ir viskas! Aš pamačiusi irgi taip pagalvočiau. Tačiau niekas nerėkė ir nešaukė: "Anomalija! Sušaudyti!".
Miglė, 23 m.

21. Kokios esminės problemos iškyla lesbietėms? Jos negali pasakyti, jog myli kitą moterį. Manau, kad tai svarbiausia. Ir nebijoti pasekmių. Jeigu aš galėčiau nebijodama (ne visiems iš eilės, bet jeigu kam reikia) pasakyti, kad turiu merginą, tai ir visur kitur problemų būtų mažiau. Automatiškai aš galėčiau būti labiau savimi, labiau pasitikėti, laisviau jaustis. O tai priklauso nuo aplinkinių vertinimo.
Daiva, 27 m.

22. Tai diskriminacija nuo gimimo iki mirties. Jokio spontaniškumo, tu nuolat „įjungęs kontrolę". Blogiausia, kad nesupranti, kodėl taip yra. Realiai jokių svarių argumentų nėra ir negali būti. Kodėl vieni žmonės gali eidami gatve sugalvoti, kad nori pasibučiuoti, ir gali tai padaryti, o tu negali. Kodėl vieni gali sugalvoti tuoktis, o kiti - ne. Aš tik noriu būti su žmogumi, ir jei man kažkas atsitiks, visas turtas atiteks jam. Jis pasirūpins ano tėvais, nes aš jį myliu, ir jis mane myli. Noriu tuoktis, nes myliu tą žmogų, o ne dėl lengvatų ar finansinio parankumo.
Laimis, 22 m.

23. Daug keliauju. Teko daug kur pagyventi. Užsienyje atsigaunu. Kodėl? Labai pavargstu nuo lietuviškos visuomenės: ji susikausčiusi, kompleksuota, pavydi kito laimei, gaili savęs kitiems ir yra veidmainė. Užsienyje viskas paprasčiau - kaimynas kaimynui nėra priešas. Laisvai eini gatve, nes kitiems nerūpi, kaip tu atrodai, ką tu veiki. Tave vertina kaip asmenybę. Homofobiškumo ir užsienyje yra nemažai, bet viskas paprasčiau. Užsienis išmokė mane būti savimi ir neimti visko į širdį. Todėl pasižiūriu, duodu kvailiui kelią ir pakėlusi galvą einu į priekį toliau.
Bartonella, 30 m.

24. Tai, kad nenoriu slėpti savęs, šokiruoja visuomenę dėl pačios visuomenės, nes ji mano, kad tai ji formuoja individą, o ne individas ją. Jei galvotų atvirkščiai, visuomenė būtų visiškai kitokia. Niekas nebijotų būti savimi. Ir visiems būtų lengviau.
Laimis, 22 m.

25. Kodėl atsivėriau? Kai įsimylėjau, labai norėjau atsiverti, pasipasakoti. Juk nesakysiu, kad įsimylėjau berniuką. Tai yra labai svarbu. Tai esminis dalykas, dėl ko negali kai kurių dalykų daryti viešumoje. Juo labiau, kad mano draugai yra matę pasaulio, išprusę. Kol kas visi suprato. Kai atsivėriau, bendravimas tapo visavertiškesnis. Be to, geriau jaučiuosi, kai nieko nereikia slėpti. Kitiems gal reikėjo daugiau laiko apsiprasti, bet apsiprato. Juk normalu, kad žmonės bijo to, ko nepažįsta.
Nora, 22 m.

26. Viešumoje elgiesi taip, kaip iš tavęs tikisi visuomenė, nes bandai apsaugoti savo brangų žmogų. Ant savęs man nusispjauti, bet dėl brangaus žmogaus galiu atsisakyti visko. Mes sau esame heteroseksuali pora. Išoriškai mes homoseksuali pora. Galų gale nebežinai pats, kas esi. Sutrinki, kai nebesupranti.
Laimis, 22 m.

27. Sunkiausia toms jaunoms merginoms, kurios nebuvo ištekėjusios ir neturi vaikų. Tai, kad buvau ištekėjusi ir turiu vaiką, mane tarsi legitimuoja, aš jau nesu „tokia bloga", nes jau pabuvau su vyrais, pagimdžiau vaiką, „atidirbau" visuomenei, dabar jau galiu daryti, ką noriu. Labai neteisingas požiūris. Jaunoms merginoms sunkiau, jos turi nuolat pasakoti kažkokias istorijas tiems, kurie klausinėja, kur berniukas, ką jie veikė savaitgalį. Gyvena jos su visokiais mitiniais berniukais.
Laura, 34 m.

28. Stengiuosi neskaityti komentarų delfi portale po teminiais straipsniais. Domiuosi tuo, kas dedasi visuomenėje, kaip mainosi nuomonės homoseksualumo tema, kokios tendencijos vyrauja vienu ar kitu aktualiu klausimu. Norėčiau stebėti visas diskusijas, perskaityti visu straipsnius, jų komentarus ir išklausyti visas nuomones apie tai, kas yra tiesiogiai susiję su mano gyvenimu. Tačiau iš visuomenės daugumo sklindantis atviras priešiškumas ir agresija gimdo manyje tik nirštantį susijaudinimą, kurio nėra kur realizuoti taip, kad jis rastų sau vietą ir nurimtų.
Dažnai ir ašaros byra klausantis arba skaitant. Visuomenės pyktis labai skaudžiai žeidžia. Neturėdama informacijos apie mano seksualinę orientaciją, visuomenė mane priima ir gali net manimi pasigerėti. Tačiau tuo pat metu ji mane piktai niekina. Ir už ką?

Kadangi taip paprastai neišeisiu į gatvę ir pasaulio nepakeisiu, stengiuosi apsisaugoti nuo šitokio skausmo, apribodama žiniasklaidos priemonėmis dalijamas nuomones. Pirmiausia aš juk esu žmogus. Neigiamų emocijų dozę dėl visos visuomenės arba atskirų jos grupių veiklos kasdien gaunu ne mažesnę, nei bet kuris kitas. Vengiu savanoriškai sau prisikrauti dar ir papildomą porciją. Ir savo partnerę baru už tai, kad ji skaitinėja delfi straipsnių komentarus, o po to karščiuojasi ir vargina save sugertu negatyvumu.
Aušra, 27 m.

29. Jos kūnas toks pat, kaip ir tavo. Yra visiško komforto jausmas. Gali būti bet kokia, ir nesąmones daryti, ir vaikiškai elgtis, ir vis tiek patinki, ir ji tau patinka. Nėra jokio nusivylimo ar pasišlykštėjimo. Jos akivaizdoje gali būti tokia, kokia esi. Žinai, kad pagarba nedings.
Laura, 34 m.

30. Bendruomenė - tai tarytum tarpusavyje susijusi žmonių grupė, kurios jungiantis momentas yra potraukis tos pačios lyties asmenims. Tai ne tik jungia, bet ir skaldo, nes jos yra labai skirtingos, su skirtingais pomėgiais, interesais, dėl to labai neorganizuotos - tai susibėga, tai išsiskaldo. Knygų mylėtojų būrelis gali organizuoti knygų parodą. Bet lesbietėms sunku rasti jungiantį interesą ir išgauti maksimalų efektyvumą, nes vienos mėgsta muziką, kitos - sportą. Užsienyje šios bendruomenės nuveikia daug, bet Lietuvoje svarbiausia bent tai, kad bendruomenė leidžia pajusti vienybę ir saugumą. Interesai ir darbai ne taip svarbu. Jei vyksta kas kas nors, tai vyksta, o jei neišeina - tiek to. Žmonės bent nesijaučia savo paslaptyje uždaryti. Paauglystėje būtų buvę lengviau, jei būčiau žinojusi apie tas organizacijas. Būtų nebuvę daug ašarų ir bemiegių naktų. Bet gerai, kad dabar - ne šešiasdešimtieji. Ketverius-penkerius metus išbuvau viena ir suradau tokių žmonių! Anksčiau visą gyvenimą būčiau nugyvenusi viena.
Nora, 22 m.

31. Nesuprantu kai kurių tėvų, kurie nusisuka išgirdę, jog jų sūnus ar dukra įsimylėjo tos pačios lyties asmenį. Juk tiek daug yra atvejų, kuomet motinos kalėjimuose lanko savo vaikus: žudikus, prievartautojus, narkomanus. Ir myli vis tiek, laukia grįžtant, net jeigu jos įsčiose nešiotas kūdikis sugadino arba visai atėmė mažos mergaitės gyvenimą.

O čia - myli! Na ir kas? Ar tai automatiškai vaiką padaro „raupsuotuoju"? Parodykite pirštu tą, kuris pasakė, jog tai blogai? Ir kodėl blogai? Norėčiau išgirsti argumentuotą atsakymą, kad susimąstyčiau. Bet neišgirstu. Girdėjau daug: „dievas", „bažnyčia", „konstitucija". Bandyta netgi apeliuoti vaikais, tarsi būtume pedofilai, besistengiantys „išvesti visus iš kelio". Tegul man Dievas ateina ir pasako: „Migle, tu taip nedaryk". Bet juk gyvenu! Nei šeima, nei draugai nepasakė, jog esu iškrypusi ar nenormali - valgau taip pat, miegu ir gerai, kalbu, mokausi, linksminuosi. Gyvenu! Tai kokia toji problema?
Miglė, 23 m.

32. Siūlau žmonėms truputį plačiau atsimerkti ir pažvelgti į pasaulį pozityviai. Mes nesame grėsmė visuomenei ar tradicinės šeimos dekonstruktoriai - mūsų visuomet buvo ir bus mažiau, todėl išsaugosite jūs tą šeimos paveldą. Svarbu, kad tolerancijos visiems pakaktų. Nerūšiuokite žmonių kaip šiukšlių.
Miglė, 23 m.

33. Lesbiečių bendruomenė man davė tikrai labai daug. Džiaugiuosi, kad ten papuoliau. Jaučiuosi savimi, jaučiuosi laisva. Sutinku, kad pati bendruomenė yra susiskaldžiusi, bet nekalbu apie kažkokį sąjūdį. O pavieniai žmonės, pavienės poros - smagu. Galų gale galima ateiti ir pasisakyti, pasipasakoti. Naujos pažintys, nauji žmonės.

Gyvenu šia diena. Radau save, ir dabar man žymiai ramiau, kai priklausau bendruomenei.
Nomeda, 27 m.

34. Tuos žmones, kurie diskriminuoja, reiktų susodinti su diskriminuojama grupe pasikalbėti. Nemanau, kad tai radikali priemonė. Jei žmogus pamato kažką iš geros pusės, jis pakeičia savo nuomonę.
Laimis, 22 m.

35. Galiu pacituoti įstrigusius kažkokios moters žodžius: „Bijome to, ko nesuprantame. O kaip mes galime suprasti tai, ko nematome?".

Akcijos tam ir reikalingos, kad žmonės pamatytų, jog homoseksualūs žmonės lygiai tokie pat, kaip ir kiti. Jeigu niekam netrukdau, žmonių neužgaulioju, nieko blogo nedarau, tai kodėl turėčiau būti smerkiama? Ir už ką? Kad myliu?
Aistė, 27 m.