Pirmiausia noriu pasakyti, kad nesu seksualinės prievartos auka ir nepatyriau traumos. Visa tai, ką dariau, vyko abipusiu sutikimu.
Kai man buvo maždaug vienuolika metų, pradėjau suprasti, kad mane traukia kiti žmonės, ir atradau, koks, po velnių, nuostabus yra mano klitoris. Mane traukė ir vaikinai, ir merginos.
Vieną naktį, kai man buvo maždaug dvylika, per nakvynę pas geriausią draugę pradėjome kalbėtis apie seksą. Prisipažinau, kad ji man atrodo patraukli. Galiausiai pabandėme bučiuotis, bet išsigandau, kai ji pabandė paliesti mano tuomet dar visai mažą krūtinę. Paprašiau jos liautis, ir mes grįžome į savo lovas. O aš, jausdama kaltę, pradėjau masturbuotis. Tuo metu tai dariau jau maždaug metus.
Vis dėlto vis dar norėjau pabandyti su ja daugiau, todėl per kitą mūsų nakvynę vėl pamėginome. Galiausiai atsidūrėme lovoje visiškai nuogos ir glamonėjome viena kitos intymias vietas. Tuo metu tai buvo jaudinamiausia patirtis mano gyvenime, nors iš tikrųjų orgazmo nepatyriau. Tačiau esu beveik tikra, kad ji patyrė.
Kadangi užaugau skaitmeniniame amžiuje, maždaug 2010 metais nusprendžiau internete ieškoti patarimų. Tik paaiškėjo, kad „KAIP MYLĖTIS LESBIETĖMS“ paieška nepateikia tokių rezultatų, kokių tikėjausi. Vis dėlto per įvairias nakvynes išbandėme kai kuriuos rastus dalykus, ir net išmokau šiokią tokią oralinio sekso formą.
Galiausiai jai viso to tapo per daug, todėl nustojome taip elgtis. Tačiau aš norėjau tęsti ir ėmiau ieškoti kitų žmonių. Iš pradžių tai buvo tik merginos, nes mamą buvo labai lengva įtikinti, kad mes tiesiog draugės, nakvojančios viena pas kitą. Bet netrukus pradėjau eksperimentuoti ir su vaikinais.
Gana gerai išmokau daryti vaikinams rankomis, tačiau su daugeliu jų nieko daugiau nedariau, nes jie niekada nemokėjo gerai manęs glamonėti.
Galiausiai beveik visa mokykla žinojo, kad jei kas nors per pietų pertrauką norėdavo, kad jam padaryčiau rankomis ar pirštais suteikčiau malonumą, arba savaitgalį užsiimčiau oraliniu seksu, tereikėdavo su manimi pasikalbėti. Daugumai vaikinų atsakydavau „ne“, bet dauguma merginų turėjo galimybę su manimi pabandyti, žinoma, tos, kurias pačias traukė merginos.
Esu toks žmogus, kuris nenori nuolat kartoti vieno ir to paties, todėl galiausiai perėjau prie lytinių santykių ir su vaikinais, ne tik su merginomis. Mokykla buvo netoli miškingos vietovės, tad rasti nuošalią vietą tokiems dalykams nebuvo sunku.
Tiesą sakant, net nežinau, kodėl taip elgiausi. Niekas, ką tuo metu dariau su vaikinais, man nesuteikdavo malonumo, o merginų, kurios mokėjo man jį suteikti, buvo vos kelios. Galbūt tiesiog norėjau pasijusti suaugusi ar kažkas panašaus.
Žvelgdama atgal, visada dėl to labai gailėjausi. Man atrodo, kad turėjau daugiau pasidžiaugti vaikyste.
Niekas iš mano šeimos apie tai niekada nesužinojo (bent jau man taip atrodo!). Nuo tada persikėliau į kitą miestą, todėl ir nė vienas iš mano buvusių draugų apie tai nebežino. Visa ši situacija mane labai neramina, ir man tiesiog reikėjo išsipasakoti.
Autorės vardas neskelbiamas
Atsakymas ir patarimas
Tai, kad dabar gailiesi dėl dalies savo vaikystės patirčių, dar nereiškia, kad su tavimi kažkas negerai ar kad privalai savo praeitį laikyti gėdinga paslaptimi.
Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos verta suprasti, yra tai, kad vaikystėje patirtas seksualinis smalsumas ir ankstyva seksualinė patirtis neapibrėžia žmogaus vertės. Kai kuriems žmonėms seksualinis smalsumas atsiranda anksti. Tačiau vien tai, kad tuo metu kažko norėjai ar sutikai tai išbandyti, nereiškia, kad buvai pasirengusi viskam, ką vėliau darei.
Man ypač užkliūva tavo mintis, kad norėjai pasijusti suaugusi. Gali būti, kad seksualiniai eksperimentai tau buvo būdas išbandyti suaugusiųjų pasaulį, pajusti, kad esi geidžiama, ar atrasti savo tapatybę. Galbūt veikė ir kiti motyvai, kurių dabar net neprisimeni. Tau nebūtina tiksliai išsiaiškinti, kodėl taip elgeisi, kad galėtum priimti savo praeitį.
Taip pat verta atskirti du dalykus: nesigailėti, kad kažką patyrei, ir gailėtis, kad dėl to praleidai dalį vaikystės. Gali apgailestauti, kad tiek daug dėmesio skyrei seksualiniams dalykams, užuot daugiau žaidusi, bendravusi, tyrinėjusi pasaulį ar tiesiog buvusi vaikas. Tai suprantamas jausmas. Tačiau praeities pakeisti negali, o save bausti už ją gali tik dar labiau apsunkinti dabartį.
Net jei tuo metu viskas atrodė abipusiškai sutarta, jūs vis tiek buvote vaikai. Vaikai gali nuoširdžiai domėtis seksualumu, tačiau dar tik mokosi suprasti savo norus, ribas ir galimas pasekmes. Todėl nereikia nei automatiškai vadinti savo patirties prievarta, jei pati taip jos nevertini, nei manyti, kad kiekvienas tavo sprendimas tuomet buvo toks pat apgalvotas kaip suaugusio žmogaus.
Dar vienas svarbus dalykas: neprivalai niekam pasakoti apie savo praeitį vien tam, kad įrodytum, jog esi atvira ar sąžininga. Tavo seksualinė istorija yra privati. Jei kada nors nuspręsi ja pasidalyti su artimu žmogumi, gali tai padaryti tada, kai pati jausiesi pasirengusi.
Jeigu šie prisiminimai nuolat kelia nerimą, gėdą ar trukdo džiaugtis dabartiniu gyvenimu, gali padėti pokalbis su psichologu. Ne todėl, kad būtinai patyrei traumą, o todėl, kad nusipelnei ramiai išnagrinėti savo jausmus ir išmokti žvelgti į save su daugiau atjautos.
Svarbiausia mintis: tu nesi vien savo vaikystės patirčių suma. Negali susigrąžinti tų metų, bet gali sau leisti gyventi dabar, kurti sveikus santykius ir atrasti, kas tau teikia džiaugsmą šiandien. Tau nereikia visą likusį gyvenimą jaustis kalta už tai, kokia buvai vaikystėje.
Įvertinkite straipsnį