
Naujas lesbiečių įvaizdžio kūrimas: lesbiečių feminizmo atmintis Kate Charlesworth grafiniame pasakojime „Sensible Footwear: A Girl’s Guide“
1. Straipsnio tema ir pagrindinė mintis
Šiame akademiniame straipsnyje nagrinėjama, kaip prisimenamas ir vertinamas XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių lesbiečių feministinis judėjimas Didžiojoje Britanijoje. Autorė analizuoja Kate Charlesworth 2019 m. išleistą grafinį pasakojimą Sensible Footwear: A Girl’s Guide, kuriame sujungiami autobiografiniai prisiminimai, istoriniai dokumentai ir LGBTQI+ judėjimo istorija.
Pagrindinis straipsnio klausimas – kaip pasikeitė lesbiečių feministinio judėjimo įvaizdis ir kodėl šiandien jo istorija dažnai pateikiama supaprastintai.
Autorė atkreipia dėmesį į tai, kad ankstesnis lesbiečių feminizmas dažnai vaizduojamas kaip uždaras, konservatyvus, išskirtinai baltųjų moterų judėjimas, priešiškas translyčiams žmonėms. Tuo tarpu šiuolaikinis queer ir trans feminizmas dažnai pristatomas kaip pažangesnis, įvairesnis ir labiau įtraukus.
Tačiau autorė mano, kad toks istorijos pateikimas yra pernelyg supaprastintas. Ankstesniame lesbiečių feministiniame judėjime egzistavo labai skirtingos pažiūros, tarpusavio nesutarimai ir įvairios politinės kryptys.
Jos teigimu, būtina iš naujo įvertinti šią istoriją, kad būtų galima geriau suprasti dabartinius feministinių ir LGBTQI+ judėjimų konfliktus.
2. Lesbietės vaidmuo feministinio judėjimo istorijoje
Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje lesbietės tapo svarbia feministinio judėjimo dalimi. JAV prasidėjęs lesbiečių feministinis aktyvizmas palaipsniui išplito ir kitose šalyse, įskaitant Didžiąją Britaniją.
Tuo metu feministiniame judėjime buvo siekiama kovoti ne tik su ekonomine ar socialine moterų diskriminacija, bet ir su visuomenės normomis, kurios moterų gyvenimą siejo su vyrais, tradicine šeima ir heteroseksualiais santykiais.
Lesbiečių feministės teigė, kad moterų išsilaisvinimas turėtų apimti ir nepriklausomybę nuo vyrų. Jų nuomone, moterys turėtų galėti kurti savo gyvenimą, santykius ir bendruomenes neatsižvelgdamos į tradicinius visuomenės lūkesčius.
Kai kurios to meto feministės lesbiečių tapatybę suprato ne vien kaip seksualinę orientaciją, bet ir kaip politinę laikyseną.
Tai reiškė, kad moteris galėjo būti laikoma politine lesbiete, jeigu savo gyvenimą, solidarumą ir pagrindinius interesus siejo su kitomis moterimis, net jeigu jos seksualinė orientacija nebūtinai buvo homoseksuali.
Tokiu būdu lesbietės simbolizavo nepriklausomybę nuo vyrų, moterų tarpusavio solidarumą ir tradicinių lyčių vaidmenų atmetimą.
Tačiau šis įvaizdis turėjo ir kitą pusę. Visuomenės žiniasklaida bei feministinio judėjimo priešininkai lesbietės įvaizdį dažnai naudojo kaip simbolį, kuriuo buvo siekiama pavaizduoti moterų išsilaisvinimo judėjimą kaip radikalų ar grėsmingą.
Autorė pabrėžia, kad dėl tokių skirtingų interpretacijų lesbietės tapo vienu ryškiausių feministinio judėjimo simbolių, tačiau šis simbolis ne visada atspindėjo tikrąją lesbiečių bendruomenės įvairovę.
3. Dvi skirtingos lesbiečių feministinio judėjimo kryptys
Viena svarbiausių straipsnio dalių skirta dviejų skirtingų filosofinių ir politinių krypčių analizei.
Autorė pabrėžia, kad šios kryptys egzistavo tuo pačiu laikotarpiu, tačiau vėliau istorinėje atmintyje jos buvo pernelyg supaprastintos.
Pirmoji kryptis – politinis lesbietiškumas ir nepriklausomybė nuo vyrų.
Šios krypties atstovės manė, kad moterų seksualumas ir gyvenimas neturėtų būti apibrėžiami pagal vyrų poreikius.
Jos kritikavo tradicinius seksualinius santykius, patriarchalinę visuomenės struktūrą ir lyčių vaidmenis.
Kai kurios šios krypties atstovės neigiamai vertino tam tikras seksualines praktikas, pavyzdžiui:
- skverbimąsi į partnerės kūną;
- sadomazochistinius santykius;
- tradicinius butch ir femme vaidmenis;
- seksualinio dominavimo modelius.
Jų nuomone, tokios praktikos galėjo atkartoti patriarchalinėje visuomenėje susiformavusius galios santykius.
Šiai krypčiai straipsnyje priskiriamos tokios mąstytojos kaip Adrienne Rich, Audre Lorde, Mary Daly ir grupė „Radicalesbians“.
Autorė taip pat atkreipia dėmesį, kad kai kurios šios krypties atstovės biologinę lytį laikė pagrindiniu moterų bendruomenės apibrėžimo kriterijumi ir dėl to nepritarė translyčių moterų įtraukimui į tam tikras moterims skirtas erdves.
Antroji kryptis – lyčių kategorijų ir tradicinių apibrėžimų kritika.
Kita lesbiečių feminisčių grupė laikėsi kitokio požiūrio.
Jos teigė, kad pati moters ir vyro kategorijų sistema turėtų būti kritiškai peržiūrėta. Feministinio judėjimo tikslas, jų nuomone, neturėtų apsiriboti lyčių lygybe – reikėtų kelti klausimą, kodėl visuomenėje apskritai egzistuoja griežtos lyčių normos.
Šios krypties atstovės labiau palaikė seksualinės raiškos, aprangos, santykių ir gyvenimo būdų įvairovę.
Jos kritikavo pirmosios krypties požiūrį į seksualumą ir manė, kad nėra pagrindo visoms lesbietėms taikyti vienodus elgesio ar išvaizdos standartus.
Šiai krypčiai straipsnyje priskiriamos Monique Wittig ir Teresa de Lauretis.
Autorė pabrėžia, kad šios dvi kryptys nebuvo visiškai atskiros organizacijos ar griežtai apibrėžtos grupės. Tai veikiau skirtingi požiūriai, kurie egzistavo vienu metu ir turėjo daug tarpinių variantų.
4. Kodėl lesbiečių feminizmas šiandien kartais vaizduojamas neigiamai?
Autorė kritikuoja istorinį pasakojimą, kuriame feministinio judėjimo raida pateikiama kaip paprastas perėjimas nuo senų, ribotų pažiūrų prie naujų, pažangesnių idėjų.
Pagal tokį pasakojimą ankstesnis lesbiečių feminizmas esą buvo pernelyg orientuotas į moteris kaip vieningą biologinę kategoriją, o šiuolaikinis queer feminizmas išsprendė šias problemas, įtraukdamas įvairesnes tapatybes.
Vasiliki Belia mano, kad toks aiškinimas neatspindi visos istorijos.
Ankstesniame judėjime taip pat buvo moterų, kurios kritikavo griežtus lyčių apibrėžimus, palaikė skirtingus seksualumo modelius ir kėlė klausimus, kurie šiandien siejami su queer ir trans feminizmu.
Todėl nėra teisinga visą ankstesnį lesbiečių feministinį judėjimą sutapatinti su viena politine kryptimi.
Autorė taip pat atkreipia dėmesį į stereotipinį lesbiečių feministės įvaizdį: trumpi arba praktiški plaukai, languoti marškiniai, paprasta apranga ir vadinamasis antistilius.
Šis įvaizdis buvo supriešinamas su šiuolaikinės queer moters įvaizdžiu, kuriam priskiriama didesnė aprangos, seksualinės raiškos ir gyvenimo būdo įvairovė.
Autorės nuomone, toks stereotipinis skirstymas iškreipia tikrąją istoriją ir neleidžia pamatyti skirtingų lesbiečių feministinio judėjimo dalyvių patirčių.
5. Asmeninė patirtis ir konfliktai lesbiečių bendruomenėje
Toliau autorė analizuoja pačios Kate Charlesworth prisiminimus apie septintojo dešimtmečio lesbiečių bendruomenę.
1972 m. Kate ir jos draugė Jackie lankėsi Mančesteryje esančiame bare „The Union“, kur rinkdavosi lesbietės. Po dvejų metų tokio gyvenimo jos pradėjo jausti, kad bendruomenės aplinka tampa pernelyg ribota.
Jackie pastebėjo, kad nuolat matomi tie patys žmonės ir norėtųsi kažko daugiau. Kate pasiūlė apsilankyti universitete rengiamame organizacijos „Campaign for Homosexual Equality“ (CHE) susitikime.
Vėliau jos padėjo organizuoti atskirą susitikimą moterims. Tačiau paaiškėjo, kad baro lankytojos nenori dalyvauti tokio pobūdžio politinėje veikloje.
Kate ir Jackie nusprendė pakviesti CHE atstoves į patį barą, kad šios galėtų pasikalbėti su jo lankytojomis. Vis dėlto susitikimas nepavyko.
Priežastis buvo ne vien skirtingi interesai. Susitikime išryškėjo ir socialiniai bei kultūriniai skirtumai.
CHE atstovės kalbėjo apie patriarchatą, heteronormatyvumą ir būtinybę viešai pripažinti savo seksualinę orientaciją. Kai kurioms baro lankytojoms toks žodynas buvo nesuprantamas ir svetimas.
Viena iš moterų netgi pasipiktino spaudimu viešai atsiskleisti kaip lesbietei. Jai toks reikalavimas neatitiko jos asmeninių poreikių ir vertybių.
Autorė šį epizodą interpretuoja kaip svarbų istorinio susiskaldymo pavyzdį.
Išsilavinusios, viduriniosios klasės jaunos moterys dažniau įsitraukė į feministinius ir homoseksualių žmonių teisių judėjimus. Tuo tarpu vyresnės, kitokios socialinės aplinkos moterys dažniau liko susijusios su barų kultūra.
Taip susiformavo atotrūkis tarp politinio aktyvizmo ir kasdienio bendruomenės gyvenimo.
Kate ir Jackie atsidūrė tarp šių dviejų pasaulių. Jos nebuvo visiškai vienos ar kitos grupės dalis, todėl galėjo stebėti konfliktą iš šalies.
Autorė pažymi, kad Kate Charlesworth savo prisiminimuose šį laikotarpį pateikia su švelnia ironija. Ji ne tik pasakoja apie judėjimo pasiekimus, bet ir parodo jo dalyvių nesusikalbėjimą, savotišką pasipūtimą ir skirtingų gyvenimo būdų nesuderinamumą.
6. Ginčai dėl lesbiečių išvaizdos ir seksualinių vaidmenų
1974 m. Kate pradėjo kurti komiksus Londone leidžiamam lesbiečių organizacijos „Sappho“ žurnalui.
Viename komikse ji pavaizdavo personažą Sandy, kurios išvaizda buvo paremta butch stiliaus lesbietėmis, būdingomis to meto barų kultūrai.
Tačiau kai kurios skaitytojos į šį personažą reagavo neigiamai.
Jų nuomone, toks įvaizdis buvo nepageidaujamas, nes priminė stereotipus apie homoseksualių žmonių gyvenimą ir seksualinius vaidmenis, kurių feministinis judėjimas siekė atsisakyti.
Šis atvejis atskleidė vieną svarbiausių to meto lesbiečių feministinio judėjimo nesutarimų: ar tam tikri seksualiniai ir išvaizdos vaidmenys yra asmeninės laisvės išraiška, ar jie atkartoja visuomenėje įsitvirtinusius patriarchalinius modelius?
Autorė pažymi, kad Kate Charlesworth šiuose ginčuose nebuvo aktyvi konfliktų dalyvė. Ji veikiau stebėjo skirtingas pozicijas ir savo darbu perteikė jų susidūrimą.
Šiame epizode išryškėja ir autorės kritika supaprastintam istorijos vertinimui. Nors kai kurios feministės nepritarė butch ir femme stiliams, kitos moterys juos laikė natūralia savo tapatybės bei seksualinės raiškos dalimi.
Todėl negalima teigti, kad visos to meto lesbietės laikėsi vienodų aprangos, seksualumo ar politinių pažiūrų normų.
7. Devintojo dešimtmečio pokyčiai ir naujas lesbiečių įvaizdis
Devintajame dešimtmetyje lesbiečių kultūroje pradėjo ryškėti naujas įvaizdis.
Ankstesnio dešimtmečio feministinės lesbietės, kurioms dažnai buvo priskiriamas praktiškas, madai abejingas stilius, užleido vietą labiau išreikštam butch įvaizdžiui.
Kate Charlesworth sukūrė personažą „Auntie Studs“, kuris tapo savotišku tiltu tarp ankstesnio lesbiečių feminizmo ir naujesnės queer kultūros.
Šis personažas vaizduojamas kaip vidutinio amžiaus moteris, pasižyminti ryškiu vyriškesniu stiliumi, trumpa šukuosena, tatuiruotėmis ir savitu humoro jausmu.
Personažas simbolizuoja naują lesbiečių kultūros etapą, kuriame seksualinė ir išvaizdos raiška tapo įvairesnė.
Tačiau svarbiausia, kad ji neatsisako ankstesnio feministinio judėjimo istorijos. Jos aprangoje ir aplinkoje naudojami ankstesnių feministinių organizacijų simboliai, įskaitant dvigubą Veneros ženklą ir labrį.
Autorės nuomone, šių simbolių sujungimas su naujuoju butch įvaizdžiu padeda parodyti, kad ankstesnis lesbiečių feminizmas ir šiuolaikinis queer judėjimas nėra visiškai nesusiję.
„Auntie Studs“ taip pat pasakoja apie svarbius devintojo dešimtmečio įvykius, įskaitant ŽIV/AIDS krizę ir kovą prieš Didžiosios Britanijos įstatymo „Section 28“ taikymą.
Šis įstatymas draudė vietos valdžios institucijoms ir jų finansuojamoms įstaigoms propaguoti homoseksualumo priimtinumą.
Autorė pabrėžia, kad būtent šie įvykiai paskatino dalį anksčiau nuo homoseksualių žmonių teisių judėjimo nutolusių lesbiečių feminisčių vėl aktyviai įsitraukti į bendruomenės veiklą.
Taip atsirado naujų sąjungų tarp lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių žmonių.
8. Seksualumo karai ir nesutarimai dėl gyvenimo būdo
Dar viena svarbi straipsnio dalis skirta devintojo dešimtmečio lesbiečių bendruomenėje vykusiems ginčams, dažnai vadinamiems seksualumo karais.
Jų metu buvo diskutuojama, kokios seksualinės praktikos, aprangos stiliai ir gyvenimo būdai yra priimtini feministinėje bendruomenėje.
Vienos feministės kritikavo pornografiją, skverbimąsi ir sadomazochistines praktikas. Kitos gynė teisę pačioms moterims pasirinkti seksualinės raiškos formas.
Ginčai apėmė ir:
- butch bei femme vaidmenis;
- monogaminius santykius;
- celibatą;
- odinių drabužių kultūrą;
- seksualinių vaidmenų pasirinkimą;
- politinį lesbietiškumą;
- skirtingus moteriškumo ir seksualinės tapatybės modelius.
Autorė atkreipia dėmesį, kad šie nesutarimai kartais pasiekdavo absurdišką lygį. Pavyzdžiui, kai kurios grupės nesutardavo net dėl aprangos, aksesuarų ar to, su kokiais žmonėmis reikėtų bendrauti.
Kate Charlesworth šiuos konfliktus vaizduoja humoristiškai.
Vienoje grafinio pasakojimo dalyje pateikiama daugybė skirtingų lesbiečių tipų, kurie skiriasi apranga, išvaizda, seksualiniais pomėgiais, politinėmis pažiūromis ir gyvenimo būdu.
Čia atsiranda ir tokie šiuolaikiškesni terminai kaip „non-binary“ ir „genderqueer“.
Svarbu tai, kad autorė ne tik išjuokia ankstesnių feministinių judėjimų ribotumą, bet ir parodo, kad nė viena grupė neturėtų pretenduoti į teisę nustatyti vienintelį teisingą lesbiečių gyvenimo modelį.
Ji pastebi, kad personažai, kurie teoriškai turėtų būti priešiški vieni kitiems, kartais draugiškai bendrauja. Tuo tarpu panašias pažiūras turinčios moterys gali susipykti dėl visiškai nereikšmingų dalykų.
Taip humoru parodoma, kad bendruomenės įvairovė neišvengiamai sukuria nesutarimų, tačiau tai nebūtinai turi sugriauti tarpusavio solidarumą.
9. Humoras kaip būdas kritikuoti pačią bendruomenę
Viena įdomiausių straipsnio įžvalgų susijusi su humoru.
Autorė teigia, kad Kate Charlesworth neapsiriboja išorinės visuomenės homofobijos ar patriarchalinių struktūrų kritika.
Ji taip pat leidžia sau juokauti apie pačią lesbiečių bendruomenę, jos stereotipus, vidinius konfliktus ir kartais pernelyg rimtą požiūrį į savo politines bei seksualines pažiūras.
Toks savikritiškas humoras atlieka kelias funkcijas:
- Padeda atpažinti ir kritikuoti pačioje bendruomenėje egzistuojančius stereotipus.
- Parodo skirtumus tarp teorinių įsitikinimų ir realaus žmonių elgesio.
- Sumažina įtampą tarp skirtingų lesbiečių grupių.
- Leidžia parodyti, kad nė viena tapatybės grupė nėra vienalytė.
- Padeda išsaugoti bendruomenės solidarumą net esant nesutarimams.
Autorės vertinimu, juokas ir saviironija gali tapti priemone, padedančia žmonėms lengviau priimti skirtingas nuomones.
Todėl kritika nebūtinai turi būti priešiška. Galima kritikuoti savo bendruomenės trūkumus, tačiau kartu išsaugoti pagarbą jos nariams.
10. Autorės išvados
Straipsnio pabaigoje Vasiliki Belia grįžta prie pagrindinio klausimo: kaip šiandien reikėtų vertinti lesbiečių feministinio judėjimo istoriją?
Autorė pripažįsta, kad ankstesniame judėjime egzistavo translyčių asmenų atskirties, seksualumo ribojimo ir ideologinio uždarumo apraiškų. Tačiau ji nesutinka, kad šie reiškiniai apibūdina visą lesbiečių feministinį judėjimą.
Jos nuomone, istorinis pasakojimas neturėtų būti kuriamas pagal principą, kad senasis judėjimas buvo blogas, o naujasis – geras.
Toks vertinimas neleidžia pamatyti ankstesnių feminisčių indėlio į šiuolaikinių moterų ir LGBTQI+ teises.
Kate Charlesworth kūrinys svarbus tuo, kad jame lesbietės vaizduojamos įvairios: skirtingos išvaizdos, seksualinių pomėgių, politinių pažiūrų ir gyvenimo būdo.
Knyga taip pat parodo, kad lesbietės ne visada sutardavo tarpusavyje, o jų bendruomenėje vyko rimti ginčai dėl seksualumo, politikos ir tapatybės.
Vis dėlto autorė mano, kad šie skirtumai neturėtų tapti priežastimi visiškai atskirti lesbiečių feminizmo, queer feminizmo ir trans feminizmo istorijas.
Pagrindinė išvada – reikia išsaugoti sudėtingą istoriją, pripažinti ankstesnių judėjimų prieštaras ir ieškoti bendrų tikslų, užuot visą praeitį vertinus pagal dabartines politines nuostatas.
Kritinis straipsnio vertinimas
Šis straipsnis ypač įdomus tuo, kad jame pateikiama ne vien idealizuota lesbiečių bendruomenės istorija. Autorė atskleidžia ir jos vidines problemas.
| Kritikuojama problema | Straipsnyje pateikiama įžvalga |
|---|---|
| Bendruomenės uždarumas | Skirtingų pažiūrų lesbietės ne visada priimamos |
| Ideologinis susiskaldymas | Feministės nesutaria dėl seksualumo ir lyčių |
| Seksualinės praktikos kontrolė | Bandoma nustatyti, kokios praktikos priimtinos |
| Socialinė atskirtis | Išsilavinusios aktyvistės nutolsta nuo kitokios socialinės aplinkos moterų |
| Stereotipai | Lesbietės įspraudžiamos į konkrečius išvaizdos ir elgesio modelius |
| Politinis radikalizmas | Kartais politinės idėjos tampa svarbesnės už asmeninius poreikius |
| Tarpusavio netolerancija | Skirtingos grupės sunkiai priima viena kitos pasirinkimus |
Mano vertinimu, straipsnis turi daug medžiagos kritinei rubrikai „Lesbiečių kritika“. Vis dėlto svarbu atskirti autorės poziciją nuo mano apibendrinimo: ji pirmiausia siekia sutaikyti skirtingas feministines kryptis, o ne pateikti vienpusį lesbiečių bendruomenės pasmerkimą.
Temos, kurias galima išplėtoti atskiruose kritiniuose straipsniuose
- Kodėl lesbiečių bendruomenėje kyla konfliktų dėl skirtingų politinių pažiūrų?
- Ar feministinis judėjimas kartais tampa pernelyg ideologizuotas?
- Kodėl kai kurios lesbietės nepritaria kitų moterų seksualiniams pasirinkimams?
- Ar bendruomenė gali būti tolerantiška, jeigu netoleruoja kitokių nuomonių?
- Kaip politinis aktyvizmas keičia asmeninius santykius?
- Ar galima kritikuoti savo bendruomenę neprarandant priklausymo jai?
- Kodėl lesbiečių bendruomenėje susiformavo skirtingi seksualinės tapatybės ir išvaizdos stereotipai?
Svarbi pastaba: tai yra išsamus straipsnio turinio atpasakojimas ir analizė, o ne pažodinis vertimas. Pagrindinės mintys išlaikytos, tačiau kai kurios detalės sutrumpintos.
Originalas: Vasiliki Belia – Redrawing the lesbian (2024)
Naujas lesbiečių įvaizdžio kūrimas: lesbiečių feminizmo atmintis Kate Charlesworth grafiniame pasakojime „Sensible Footwear: A Girl’s Guide“
Autorė: Vasiliki Belia | Publikacija: 2024 m. sausio 17 d. | Žurnalas: Memory Studies
Šaltinis: Originalus akademinis straipsnis anglų kalba.
Įvertinkite straipsnį