Kai man buvo 19 metų, praradau save. Buvau labai palaido seksualinio elgesio ir ieškojau meilės pas žmones, kurie buvo populiarūs, šalti, atsiriboję ir narciziški.
Studijuodama koledže susipažinau su grupe populiarių vaikinų. Kai kurie buvo muzikantai, kiti – krepšininkai, dar kiti save vadino modeliais. Prisipažinsiu, dauguma jų buvo juodaodžiai. Ne todėl, kad man tai būtų buvę kažkuo ypatinga – man visada patiko juodaodžiai vyrai. Tačiau miegojau ir su baltaodžiais vaikinais.
Jei atvirai, manau, kad tuo metu tai man atrodė jaudinama. Atrodė, kad juodaodžiai vyrai manyje matė tai, ko nepastebėdavo baltaodžiai vaikinai: buvau kresnesnė už daugumą savo draugių, turėjau tankius, garbanotus, į afro panašius plaukus.
Visai negalvojau apie galimas pasekmes. Troškau populiarumo ir tų žmonių dėmesio, kuriuos mylėjo kiti, nes pati norėjau būti mylima. Paauglystėje vengiau sekso, tačiau tuo gyvenimo laikotarpiu jis man nieko nereiškė. Tai buvo tiesiog priemonė, kuria naudodamasi siekiau tapti svarbiausiu vyro dėmesio centru.
Taip, turėjau vadinamųjų „tėčio problemų“ (daddy issues). Kažko ieškojau. Gal meilės?
Dabar man 25-eri. Jau trejus metus palaikau santykius, o mano partneris žino dalį aplinkybių, nors nesu jam papasakojusi visko. Dabar mano seksualinis elgesys visiškai kitoks, be to, lankau psichoterapiją. Taip pat medituoju ir lankau jogos užsiėmimus.
Jaučiuosi taip, tarsi vėl būčiau tas pats žmogus, kuri buvau būdama 16-os, dar prieš prarasdama save, tik dabar jau myliu save.
Mano vaikinas kūrybingas. Jis kuria muziką, turi drabužių liniją ir domisi galimybe plėtoti kitus verslus. Jis taip pat juodaodis. Myliu jo sielą, mus sieja gilus ryšys.
Jis sako, kad nenori tapti garsus, tačiau aš siaubingai bijau, jog jo karjera būtent ten ir veda. Jei jis išgarsės, tikriausiai ims sklisti gandai apie mano praeitį.
Ar kas nors galėtų mane palaikyti ar patarti? Jaučiu gėdą, baimę ir atrodo, kad vėl pradedu prarasti save. Darau viską, ką galiu, kad išlaikyčiau vidinę pusiausvyrą.
Be to, tai, kad tie vyrai buvo juodaodžiai, man nieko ypatingo nereiškia. Esu miegojusi ir su azijiečiais, taip pat su ne mažesniu skaičiumi baltaodžių vyrų. Tačiau juk žinote, ką visuomenė kalba apie baltaodes moteris, kurios miega su vyrais, atitinkančiais tam tikrus stereotipus. Pavyzdžiui, Kim Kardashian.
Autorės vardas neskelbiamas
Atsakymas
Pirmiausia norisi pasakyti vieną svarbų dalyką: tu nesi pasmerkta visą gyvenimą gėdytis savo praeities. Tai, kas vyko, kai tau buvo 19 metų, yra tavo gyvenimo istorijos dalis, tačiau tai nėra visas tavo asmenybės apibūdinimas.
Iš tavo pasakojimo atrodo, kad labiausiai tave slegia ne pats seksualinių partnerių skaičius, o tai, ką tuometinis elgesys reiškė tau pačiai. Tu ieškojai meilės, pripažinimo ir jausmo, kad esi ypatinga. Galbūt vyrų, kuriuos kiti laikė patraukliais ar svarbiais, dėmesys trumpam suteikdavo tau vertės pojūtį. Tačiau toks dėmesys nebūtinai suteikdavo artumą, saugumą ar meilę, kurios iš tiesų troškai.
Kodėl dabar taip gėda dėl praeities?
1. Gali būti, kad šiandien save vertini pagal dabartines vertybes, bet baudži save už ankstesnius pasirinkimus.
Būdama 19-os galėjai būti vieniša, nepasitikėti savimi arba nežinoti, kaip kitaip užmegzti artimą ryšį. Galbūt tuomet seksas atrodė lengviausias būdas sulaukti dėmesio ir pasijusti geidžiamai.
Dabar esi vyresnė, geriau supranti save ir turi kitokį požiūrį į santykius. Todėl praeities elgesys gali atrodyti svetimas ar net nesuprantamas. Tačiau tai, kad šiandien rinktumeisi kitaip, nereiškia, kad anuomet buvai neverta pagarbos.
Svarbu atskirti du dalykus: „Dabar suprantu, kad kai kurie mano pasirinkimai man nebuvo naudingi“ ir „Dėl tų pasirinkimų esu bloga ar nešvari.“ Pirmasis teiginys leidžia mokytis, o antrasis tik palaiko gėdą.
2. Galbūt labiausiai bijai ne gandų, o to, kad kiti sužinos apie tave tai, ko pati dar iki galo sau neatleidai.
Įsivaizduok, kad tavo vaikinas išgarsėja, o kažkas pradeda kalbėti apie tavo seksualinę praeitį. Kas būtų skaudžiausia? Kad žmonės tave laikytų palaida? Kad partneris pradėtų į tave žiūrėti kitaip? Kad tave pažemintų viešai? O gal kad vėl pasijustum ta nesaugi devyniolikmetė, kuriai reikėjo kitų patvirtinimo?
Šie klausimai gali padėti atskirti realią riziką nuo baimės, kurią maitina ankstesnė gėda. Tavo nerimas suprantamas, tačiau galimas kitų žmonių vertinimas nėra įrodymas, kad jų vertinimas bus teisingas.
O jeigu vaikinas išgarsės ir pasklis gandai?
Niekas negali garantuoti, kad gandų nebus. Viešumas kartais paskatina žmones ieškoti sensacingų istorijų apie žinomų žmonių partnerius. Tačiau tu neprivalai visą gyvenimą slėptis vien todėl, kad kažkas galėtų panaudoti tavo praeitį prieš tave.
Keletas dalykų, kuriuos verta prisiminti:
- Tavo seksualinė praeitis nėra tavo dabartinės vertės matas. Partnerių skaičius savaime nepasako, ar esi ištikima, rūpestinga, atsakinga arba pajėgi kurti ilgalaikius santykius.
- Tu neprivalai viešai aiškintis dėl savo praeities. Jei kas nors pradėtų skleisti gandus, gali pasirinkti neatsakyti, nustatyti ribas arba kreiptis pagalbos, jei būtų persekiojama ar pažeidžiamas tavo privatumas.
- Tavo vaikinas gali tave pažinti geriau nei atsitiktiniai žmonės internete. Tačiau svarbu, kad pati santykiuose jaustumeisi saugi ir galėtum kalbėti apie savo baimes nebijodama pažeminimo.
- Nereikia iš anksto išgyventi visų įmanomų nelaimių. Šiuo metu tavo partneris dar nėra išgarsėjęs taip, kaip tu įsivaizduoji, ir gandai dar nepasklido. Nerimas gali paversti hipotetinį scenarijų beveik tikra nelaime, nors iš tiesų tai tik viena iš galimybių.
Ar privalai vaikinui papasakoti viską?
Nebūtinai kiekviena tavo praeities detalė turi tapti santykių pokalbio tema. Tu turi teisę į asmeninę erdvę ir privatumą.
Vis dėlto verta pagalvoti, ar nutylėjimas tau netampa nuolatine įtampa. Jei bijai, kad jis kada nors sužinos iš kitų žmonių, galbūt labiausiai tau reikia ne prisipažinti dėl kiekvieno ankstesnio partnerio, o atvirai pasikalbėti apie tai, kas tave iš tiesų gąsdina.
Galėtum pasakyti maždaug taip:
„Yra mano gyvenimo laikotarpis, dėl kurio vis dar jaučiu daug gėdos. Tuo metu labai ieškojau kitų žmonių pripažinimo ir elgiausi kitaip, nei elgčiausi dabar. Bijau, kad jei tavo karjera taptų vieša, kažkas galėtų panaudoti mano praeitį prieš mane. Man svarbu žinoti, kad galime apie tai kalbėtis pagarbiai, net jei tau bus sunku išgirsti kai kuriuos dalykus.“
Toks pokalbis gali padėti suprasti, ar jūsų santykiuose yra pakankamai pasitikėjimo. Tačiau neturėtum jaustis priversta dalytis intymiomis detalėmis vien tam, kad sumažintum nerimą.
Jeigu jūsų santykiuose svarbūs susitarimai dėl ištikimybės, seksualinės sveikatos ar kitų bendrų sprendimų, apie juos verta kalbėtis atvirai. Tai skiriasi nuo pareigos pateikti išsamią visų ankstesnių santykių ataskaitą.
Kaip nustoti save bausti?
Kadangi jau lankai psichoterapiją, turi puikią galimybę šias temas tyrinėti saugioje aplinkoje. Galėtum su terapeutu aptarti kelias konkrečias kryptis.
1. Išsiaiškink, ko iš tikrųjų ieškojai.
Pabandyk ne smerkti devyniolikmetę save, o paklausti: ko jai trūko? Ar ji jautėsi nepatraukli, nemylima, atstumta, nepastebėta? Ar manė, kad turi kažką duoti, kad būtų pasirinkta? Suprasti tokio elgesio priežastis nereiškia jį idealizuoti. Tai reiškia išmokti atpažinti savo poreikius ir ateityje juos tenkinti sveikesniais būdais.
2. Atskirti gėdą nuo atsakomybės.
Jei savo ankstesniuose santykiuose nepažeidei kitų žmonių ribų ar susitarimų, nėra pagrindo vien dėl partnerių skaičiaus laikyti save kalta. Net jei yra dalykų, kuriuos šiandien darytum kitaip, gali pripažinti savo patirtį ir pasimokyti jos nepaversdama nuosprendžiu sau.
3. Išmok pastebėti, kada gyveni ateities baimėje.
Kai mintyse pasirodo scenarijus „jis išgarsės, visi sužinos ir mane pasmerks“, sustok ir paklausk savęs:
- Ką tikrai žinau, o ką tik įsivaizduoju?
- Ar dabar vyksta kažkas blogo, ar bijau, kad tai gali įvykti ateityje?
- Ką galėčiau padaryti, jei iš tiesų susidurčiau su tokia situacija?
- Ką pasakyčiau artimai draugei, kuri save taip smerktų?
Tikslas nėra įtikinti save, kad nieko blogo niekada nenutiks. Tikslas – suprasti, kad net susidūrusi su sunkumais turėtum pasirinkimų ir galėtum apsaugoti save.
4. Kurk savivertę, kuri nepriklauso nuo kitų žmonių dėmesio.
Meditacija ir joga gali būti naudingos, tačiau svarbu, kad jos netaptų dar vienu būdu reikalauti iš savęs tobulos ramybės. Savivertę taip pat stiprina draugystės, pomėgiai, prasminga veikla, asmeniniai tikslai ir gebėjimas nustatyti ribas. Tavo vertė neturėtų priklausyti nei nuo vyrų susidomėjimo, nei nuo jų populiarumo, nei nuo to, ką apie tave mano visuomenė.
O ką daryti su visuomenės stereotipais?
Tu užsimeni apie tai, kaip visuomenė vertina baltaodes moteris, kurios susitikinėja su juodaodžiais vyrais. Iš tiesų seksualiniam elgesiui dažnai taikomi dvigubi standartai, o rasiniai stereotipai gali dar labiau paskatinti apkalbas ir seksualizavimą.
Tačiau tavo santykių istorija neturi būti aiškinama vien per rasę. Svarbiausia, kaip tu pati išgyvenai tuos santykius, kokių poreikių turėjai ir kaip jautiesi dabar. Tavo dabartinis partneris nėra atsakingas už kitų vyrų elgesį, o tu neprivalai pateisinti savo potraukio ar įrodinėti, kad tavo jausmai jam yra tikri.
Taip pat verta atsiminti, kad tavo praeitis nėra vien gėdinga istorija, kurią reikia slėpti. Tai patirtis, iš kurios gali suprasti, kokio artumo nori, kokių santykių nebenori ir kaip dabar renkiesi elgtis.
Pabaigai
Man labiausiai įstrigo tavo žodžiai, kad dabar jautiesi kaip šešiolikmetė, tik jau mylinti save. Galbūt tai ir yra svarbiausias pokytis: tu nebegrįžai į praeitį, o išmokai iš naujo atrasti save.
Tau nereikia įrodyti, kad esi verta meilės, būdama nepriekaištinga. Nereikia ir ištrinti savo praeities, kad galėtum kurti gražią ateitį.
Tu gali apgailestauti dėl kai kurių savo pasirinkimų ir kartu elgtis su savimi pagarbiai. Gali norėti privatumo ir kartu nebūti savo praeities kaline. Gali bijoti kitų vertinimo ir vis tiek rinktis gyventi pagal savo dabartines vertybes.
Pabandyk sau užduoti vieną klausimą: jei niekas niekada nesužinotų apie mano praeitį, ar aš vis dar jausčiau, kad esu blogas žmogus?
Jei atsakymas būtų „taip“, tikėtina, kad didžiausias tavo darbas dabar yra ne apsisaugoti nuo būsimų gandų, o išmokti priimti save. Jei atsakymas būtų „ne“, tuomet verta su terapeutu išsamiau tyrinėti viešo pažeminimo ir atstūmimo baimę.
Abiem atvejais tu jau žengi į priekį. Tavo praeitis yra tavo istorija, bet ji neturi nuspręsti, kuo tapsi toliau.
Įvertinkite straipsnį