Užaugau labai religingoje šeimoje. Masturbaciją ir pornografiją atradau labai vėlai – man buvo beveik 18 metų. Tačiau kai jas atradau, iškart labai įsitraukiau, beveik taip, lyg būčiau tapusi priklausoma.
Tiesą sakant, tuo metu nelabai supratau, kur turėtų būti ribos. Viešose vietose skaitydavau erotinę literatūrą, skaitydavau įvairiausią šokiruojančią pornografiją, nieko neatsirinkdama. O būdama maždaug 17–19 metų kartais masturbuodavausi ir viešumoje.
Tai nebuvo labai pastebima, nes esu moteris: tiesiog sukryžiuodavau kojas ir šiek tiek ritmiškai judėdavau pirmyn bei atgal. Kartais net patirdavau orgazmą. Nemanau, kad kas nors kada nors tai pastebėjo.
Taip elgdavausi per pamokas, viešajame transporte, bažnyčioje ir net transporto priemonėse, kuriose būdavo vaikų. Tiesą sakant, tuo metu net nesupratau, kad taip elgtis netinkama. Nežinau, kodėl nesuvokiau, kaip tai blogai, bet tiesiog nesuvokiau.
Dabar tai mane persekioja kiekvieną dieną. Jaučiuosi siaubingu žmogumi ir man atrodo, kad niekaip negaliu išpirkti savo kaltės, kad ir ką daryčiau.
Net galvoju apie savižudybę, nes nebegaliu taip gyventi. Nežinau, ką daryti. Nuoširdžiai gailiuosi dėl savo elgesio ir atsiprašau, tačiau negaliu pakeisti to, ką padariau.
Noriu tik mirti arba viską pamiršti. Žinau, kad vien atsiprašymo nepakanka.
Autorės vardas nežinomas
Atsakymas
Pirmiausia noriu rimtai sureaguoti į svarbiausią tavo pasakojimo dalį: rašai, kad galvoji apie savižudybę, nes nebegali pakelti kaltės ir gėdos. Man rūpi, kad šiuo metu būtum saugi.
Tai, ką darei praeityje, galima pripažinti netinkamu elgesiu, tačiau tai nereiškia, kad esi nepataisomai blogas žmogus arba kad nusipelnei mirties. Gali prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir kartu išmokti gyventi toliau.
1. Pirmiausia – tavo saugumas
Noriu tavęs paklausti tiesiai: ar dabar ketini sau pakenkti, ar turi konkretų planą tai padaryti?
Jeigu jauti, kad gali sau pakenkti, nelik viena. Susisiek su žmogumi, kuriuo pasitiki, pasakyk jam atvirai, kaip jautiesi, ir paprašyk pabūti su tavimi. Jei pavojus tiesioginis, skambink 112 arba vyk į artimiausią skubiosios pagalbos skyrių. Jei turi šalia priemonių, kuriomis galėtum sau pakenkti, pasitrauk nuo jų ir paprašyk patikimo žmogaus padėti užtikrinti saugumą.
Tau nereikia pirmiausia išspręsti visų praeities klausimų, kad turėtum teisę sulaukti pagalbos. Tavo gyvybė svarbi ir dabar.
2. Kodėl kaltė tave taip stipriai persekioja?
Užaugus labai religingoje aplinkoje seksualumas gali būti susijęs su itin stipriomis moralinėmis nuostatomis, gėda ir baime būti blogu žmogumi. Kai vėliau seksualumas staiga tampa labai svarbia gyvenimo dalimi, gali nutikti taip, kad žmogus dar nemoka įvertinti savo elgesio ribų, o vėliau į jį atsigręžia su didžiuliu pasibaisėjimu.
Tai gali padėti suprasti, kaip susiklostė tavo patirtis, nors ir nepateisina masturbavimosi viešose vietose. Viešumoje kiti žmonės turi teisę nebūti įtraukiami į svetimą seksualinį elgesį, ypač vaikai. Svarbu šį faktą pripažinti.
Tačiau yra skirtumas tarp minties „pasielgiau netinkamai“ ir minties „esu siaubingas žmogus, kuris nenusipelno gyventi“.
Pirmoji mintis leidžia mokytis ir keistis. Antroji pasmerkia visą tavo asmenybę dėl praeities veiksmų.
Gailestis gali padėti prisiimti atsakomybę, tačiau neapykanta sau nėra būtina atsakomybės sąlyga.
3. Ar privalai kažkaip išpirkti savo kaltę?
Ne taip, kaip dabar, regis, įsivaizduoji.
Negali pakeisti praeities, bet gali pasirinkti, kaip elgsiesi ateityje. Atsakomybė šiuo atveju gali reikšti:
- pripažinti, kad seksualinis elgesys viešumoje buvo netinkamas;
- įsipareigoti daugiau taip nesielgti ir gerbti kitų žmonių ribas;
- suprasti, kas paskatino tokį elgesį, ir išmokti valdyti impulsus;
- kreiptis į specialistą, jei seksualiniai impulsai atrodo sunkiai kontroliuojami arba kaltė tapo nepakeliama.
Tau nereikia ieškoti žmonių, kurie galbūt kažką pastebėjo, ar bandyti atsekti kiekvieną praeities situaciją. Tai nebūtinai padėtų kam nors, o gali dar labiau įsukti tave į nerimo ir kaltės ratą.
Jei turi konkrečių priežasčių manyti, kad kažkam buvo padaryta žala, situaciją galima aptarti su psichologu ar teisininku ir ramiai apsvarstyti tinkamus veiksmus. Tačiau vien noras nubausti save nėra atsakomybės prisiėmimas.
4. Kodėl atrodo, kad niekada sau neatleisi?
Kai žmogų nuolat persekioja mintys apie praeities veiksmus, jis gali pradėti kartoti tą pačią vidinę bausmę: prisiminti įvykį, jausti gėdą, mėginti įrodyti sau, kad pakankamai gailisi, trumpam nusiraminti ir vėl viską išgyventi iš naujo.
Jei taip nutinka tau, gali būti, kad problema jau ne vien tai, kas įvyko praeityje, bet ir tai, kaip dabar su savimi elgiesi mintyse.
Jeigu tavo šeimoje ar religinėje aplinkoje buvo mokoma, kad tam tikros klaidos žmogų padaro nevertą meilės ar atleidimo, verta šias nuostatas iš naujo įvertinti. Galima laikytis savo religinių ar moralinių vertybių ir kartu tikėti, kad žmogus gali pasikeisti.
Jei tau svarbus tikėjimas, gali padėti ir empatiškas, nebaudžiantis dvasinis konsultantas, kuris gebėtų kalbėti apie atsakomybę ir atleidimą neskatindamas savęs žalojimo.
5. Ką daryti dabar?
Siūlyčiau pradėti ne nuo bandymo pamiršti viską, o nuo pagalbos, kuri leistų šią patirtį apdoroti.
Psichologas ar psichoterapeutas galėtų padėti suprasti tavo ankstesnį elgesį, išmokti valdyti impulsus ir sumažinti nuolatinę gėdą. Jei mintys apie savižudybę kartojasi, pasakyk specialistui apie jas tiesiai – tai labai svarbu, ir nereikia jų slėpti iš baimės būti pasmerktai.
Jei sunku pačiai pradėti pokalbį su artimuoju, gali parašyti paprastai: „Man labai sunku dėl praeities, jaučiu stiprią kaltę ir kartais galvoju apie savižudybę. Man reikia, kad pabūtum su manimi ir padėtum gauti profesionalios pagalbos.“
Šiandien tavo tikslas neturi būti visiškai atleisti sau. Pakanka žengti vieną žingsnį, kuris padėtų išlikti saugiai ir nepalikti savęs vienos su šiuo skausmu.
Pabaigai
Tu negali pakeisti to, kas įvyko, bet tai nereiškia, kad tavo ateitis jau nulemta. Gali pripažinti, kad elgeisi netinkamai, nuspręsti daugiau taip nesielgti ir kurti gyvenimą, kuriame gerbi kitų žmonių ribas.
Tau nereikia apsimesti, kad praeitis nesvarbi. Tačiau taip pat nereikia visą likusį gyvenimą save bausti.
Tu esi daugiau nei blogiausi dalykai, kuriuos esi padariusi. Ir net jeigu dabar negali sau atleisti, tai nereiškia, kad niekada negalėsi.
Prašau, nepriimk negrįžtamo sprendimo tuo metu, kai kaltė tau sako, kad nėra jokios išeities. Pagalba egzistuoja, ir tu nusipelnei ją gauti.
Įvertinkite straipsnį