Mano dešimtmetis sūnus seksualiai priekabiavo prie savo bendraklasių, ir aš nežinau, ką daryti.
Mano sūnui dešimt metų, jis neseniai baigė ketvirtą klasę. Tikriausiai visi tėvai taip sakytų apie savo vaikus, bet jis visada buvo labai užjaučiantis ir geras vaikas. Esu gavusi mokytojų laiškų, kuriuose jie rašė, koks jis mielas ir paslaugus kitiems mokiniams. Taip pat pati mačiau, kaip jis stengiasi įtraukti į veiklą vaikus, kuriuos pamato vienus. Suprantu, kad galiu būti šališka, tačiau jis iš tiesų turi gerą širdį.
Visą jo gyvenimą labai stengiausi išauklėti jį taip, kad jis suprastų socialines problemas ir rūpintųsi kitais žmonėmis. Mes su vyru abu esame feministinių pažiūrų, todėl pasirūpinome, kad jo aplinkoje būtų moterų, kurios galėtų būti pavyzdžiu, ir mokėme jį apie feminizmą bei lygybę. Maniau, kad jis visa tai supranta ir priima, tačiau, matyt, šiek tiek klydau.
Vakar mano sūnus dalyvavo gimtadienio vakarėlyje, kuriame buvo vien berniukai. (Nesijaudinkite, visi laikėmės fizinio atstumo.) Vėlai vakare su vyru gavome kelių jo bendraklasių mergaičių tėvų žinutes. Jie pranešė, kad vakarėlio metu mano sūnus ir jo draugai siuntė jų dukroms netinkamas seksualinio pobūdžio SMS žinutes.
„Tavo papai labai seksualūs.“
„Noriu prie tavęs glaustytis taip, lyg šoktume seksualų šokį.“
„Tu mane seksualiai jaudini.“
Ir taip toliau. Viskas, ko galėtum tikėtis iš ketvirtoko, bandančio kalbėti seksualiai.
Sužinojusi tai buvau labai, labai sukrėsta. Toks elgesys, žinoma, visiškai nepriimtinas net ir tada, kai apsiriboja vien žinutėmis. Tačiau nerimauju ir dėl to, kuo visa tai gali virsti ateityje, jeigu problemos nespręsime. Taip, kol kas tai tik kelios SMS žinutės, kurios savaime jau yra nepriimtinos, bet kas žino, kokios nuostatos gali susiformuoti, jeigu jis ims manyti, kad toks elgesys yra normalus?
Mergaičių tėvai ketina įtraukti mokyklos administraciją, ir aš visiškai tam pritariu. Tačiau gyvename labai konservatyviame regione, todėl, tiesą sakant, nustebčiau, jeigu mokykla padarytų ką nors daugiau nei pasakytų „berniukai yra berniukai“ ir simboliškai nubaustų vaikus.
Taigi dabar esame tokioje situacijoje, ir aš visiškai nežinau, ką daryti. Žinoma, noriu jį nubausti, bet taip pat tvirtai tikiu empatija grįstu auklėjimu – noriu, kad jis suprastų, kodėl pasielgė neteisingai, o ne vien išsigąstų mano pykčio.
Noriu, kad jis iš tikrųjų, empatiškai suprastų, kokį poveikį toks elgesys gali turėti kitiems žmonėms, ir ateityje taip nebesielgtų todėl, kad pats supranta, jog tai neteisinga, o ne todėl, kad bijo bausmės. Pastaruoju atveju jis tik išmoktų galvoti: „Kitą kartą reikia tik geriau pasislėpti, kad manęs nepagautų.“
Šiuo metu planuoju paprašyti jo parašyti asmeninius atsiprašymo laiškus mergaitėms, kurioms jis siuntė žinutes. Tačiau net ir tai jam gali atrodyti kaip nuobodi prievolė, o ne galimybė ugdyti empatiją, jeigu netinkamai prie to prieisiu. Tiesiog nežinau, kaip atrodo tas tinkamas būdas.
Turiu ir dar vieną dilemą – jo jaunesniąją seserį. Jai tik aštuoneri, ir ji dievina savo brolį. Jis ją taip pat labai myli. Laisvalaikiu, niekieno neprašomas, padeda jai atlikti namų darbus, įtraukia ją į žaidimus su savo draugais, nors ji jaunesnė, anksčiau vakarais skaitydavo jai pasakas ir panašiai. Jų tarpusavio ryšys yra vienas gražiausių brolių ir seserų santykių, kokius esu mačiusi.
Visiškai nežinau, kaip apie tai kalbėtis su dukra ir ar apskritai turėčiau tai daryti. Paprastai vieno vaiko bausmę laikau mūsų šeimos reikalu ir kitam vaikui apie ją nepasakoju – pažeminti vaiką būtų nereikalinga ir žiauru. Tačiau nežinau, ar būtų socialiai neatsakinga visiškai nutylėti šią situaciją, ir net nežinau, ar galėčiau ją nuslėpti, net jeigu norėčiau. Kad ir kokią bausmę pasirinktume, beveik neabejoju, kad dukra tai pastebės.
Esu tikrai, tikrai pasimetusi. Myliu savo sūnų labiau už viską pasaulyje, kaip, manau, myli savo vaikus visi tėvai, ir labai noriu šią situaciją spręsti empatiškai. Tačiau puikiai žinau, koks baisus gali būti toks elgesys, nes pati esu patyrusi panašių dalykų.
Noriu, kad jis suprastų, bet nežinau, ką dar galėčiau padaryti, be viso to, ko jau mokiau jį augindama. Šį įrašą skelbiu keliose diskusijų grupėse, nes noriu išgirsti skirtingų žmonių nuomones. Būčiau labai dėkinga už bet kokius patarimus. Nebijokite kritikuoti ir manęs – stengiuosi sąžiningai įvertinti savo pačios elgesį, todėl, jeigu manote, kad mano požiūris ar pasirinktas būdas yra netinkamas, pasakykite, ką galėčiau daryti geriau. Ačiū.
Autorės vardas neskelbiamas
Atsakymas
Pirmiausia, iš tavo aprašymo matyti, kad į situaciją žiūri rimtai ir nori ne tik sustabdyti netinkamą elgesį, bet ir padėti sūnui išmokti gerbti kitus žmones. Tai labai svarbus atspirties taškas.
Tačiau siūlyčiau atskirti du dalykus: sūnus pasielgė netinkamai, bet tai nereiškia, kad jis yra blogas vaikas ar kad visas ankstesnis jo auklėjimas buvo nesėkmingas. Dešimtmečiai dar tik mokosi suprasti seksualines užuominas, socialinį spaudimą, kitų žmonių ribas ir savo veiksmų pasekmes. Tai nereiškia, kad jų elgesį galima pateisinti amžiumi. Tai reiškia, kad dabar yra galimybė jį mokyti ir padėti jam prisiimti atsakomybę.
1. Pirmiausia išsiaiškink, kas iš tikrųjų įvyko
Prieš nusprendžiant dėl bausmės, ramiai pasikalbėk su sūnumi. Geriausia, kad pokalbyje dalyvautų abu tėvai arba tas iš jūsų, su kuriuo jam lengviau atvirai kalbėti.
Pradėk nuo faktų, o ne nuo kaltinimų. Pavyzdžiui:
„Sužinojome, kad per vakarėlį mergaitėms buvo siunčiamos seksualinio pobūdžio žinutės ir kad tu taip pat jose dalyvavai. Norime suprasti, kas nutiko. Papasakok, kaip viskas prasidėjo.“
Svarbu išsiaiškinti:
- Kokias žinutes jis pats parašė ir kokias tik persiuntė?
- Ar jis pats sugalvojo šias frazes, ar jas pasiūlė draugai?
- Ar visi kartu rašė žinutes, ar vienas berniukas skatino kitus?
- Kaip jis manė, mergaitės jausis gavusios tokias žinutes?
- Ar jis suprato, kad tokios žinutės gali būti nepageidaujamos ir žeidžiančios?
Nesistenk iš karto išgauti prisipažinimo ar priversti jį pasakyti tai, ką nori išgirsti. Jeigu jis bijos tavo reakcijos, gali slėpti dalį tiesos. Klausimai turėtų padėti suprasti situaciją, o ne tapti tardymu.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar tai buvo vienkartinis bendraamžių spaudimo nulemtas epizodas, ar jis anksčiau yra siuntęs panašias žinutes, spaudęs kitus vaikus ar ignoravęs jų atsisakymą.
2. Paaiškink, kad ketinimai ir poveikis gali skirtis
Dešimtmetis gali manyti, kad tokios žinutės yra juokingos, kad taip elgiasi vyresni paaugliai arba kad tai būdas pasirodyti prieš draugus. Jis gali net nesuprasti visos seksualinės frazių reikšmės. Tačiau gali būti ir taip, kad suprato, jog žinutės yra seksualios, ir norėjo išprovokuoti reakciją.
Svarbu nepadaryti išankstinės išvados, kol su juo nepasikalbėjai.
Galėtum paaiškinti taip:
„Galbūt tu norėjai pajuokauti arba pasirodyti prieš draugus. Tačiau kai žmogui siunčiame seksualines žinutes, kurių jis neprašė ir nenori, jis gali pasijusti nejaukiai, pažemintas ar nesaugiai. Tai, kad tau atrodė juokinga, nereiškia, kad kitam žmogui taip pat buvo juokinga.“
Pabrėžk, kad pagarba kitam žmogui reiškia ne tik tai, kad pats nenori jo įskaudinti, bet ir tai, kad atsižvelgi į jo ribas bei reakciją.
Taip pat paaiškink, kad niekas neprivalo priimti seksualinių komentarų vien todėl, kad jie pateikiami kaip pokštas. Ir tai galioja visiems vaikams – tiek mergaitėms, tiek berniukams.
3. Empatiją ugdyk konkrečiais klausimais, o ne gėdindama
Tavo noras, kad sūnus suprastų savo elgesio pasekmes, yra pagrįstas. Tačiau empatija ne visada atsiranda vien iš ilgo paaiškinimo. Vaikui gali reikėti laiko ir konkrečių pavyzdžių, kad jis susietų savo veiksmus su kito žmogaus patirtimi.
Galėtum jo paklausti:
- „Kaip jaustumeisi, jei grupė vaikų tavo seseriai siųstų tokias žinutes?“
- „Ar manai, kad ji galėtų pasijusti nejaukiai, pažeminta ar išsigandusi?“
- „Jei žmogus nepasako, kad jam nepatinka seksualiniai juokai, ar tai reiškia, kad jam jie patinka?“
- „Kuo skiriasi pokštas, iš kurio juokiasi visi, nuo pokšto, dėl kurio vienas žmogus jaučiasi pažemintas?“
- „Ką galėtum padaryti, jeigu tavo draugai pradėtų rašyti kažką panašaus kitam vaikui?“
Klausimai apie seserį gali būti naudingi, tačiau stenkitės jos nepaversti pagrindiniu pavyzdžiu ar priemone sūnui sukelti kaltę. Geriau kalbėti apie bet kurį vaiką, kurio ribos būtų pažeistos.
Jei jis atsako „nežinau“ arba gūžčioja pečiais, tai nebūtinai reiškia, kad neturi empatijos. Gali būti, kad jam dar sunku suprasti situaciją arba jis ginasi nuo gėdos. Padėk jam apgalvoti konkrečius scenarijus, bet nereikalauk, kad iš karto parodytų tobulą emocinį supratimą.
4. Ar reikėtų jį nubausti?
Manau, kad tinkama, aiški ir proporcinga pasekmė gali būti naudinga. Empatiškas auklėjimas nereiškia, kad vaikui neturi būti jokių pasekmių.
Tačiau bausmė turėtų būti susijusi su elgesiu ir mokyti atsakomybės, o ne tiesiog sukelti kuo daugiau nemalonių jausmų.
Pavyzdžiui, galite:
- Laikinai apriboti naudojimąsi telefonu ar grupiniais pokalbiais, kuriuose buvo siunčiamos žinutės, kartu paaiškindami, kad tai daroma dėl saugaus ir atsakingo bendravimo.
- Nustatyti aiškias taisykles dėl seksualinio turinio siuntimo, dalijimosi kitų žmonių nuotraukomis ir kitų asmeninių ribų.
- Paprašyti jo apgalvoti, kaip ateityje reaguos, jei draugai siūlys siųsti panašias žinutes.
- Aptarti, kaip jis galėtų pataisyti padarytą žalą, neversdamas mergaičių dalyvauti jo auklėjimo procese.
Venk viešo pažeminimo, pravardžiavimo ar teiginių, kad jis yra „iškrypėlis“, „seksualinis priekabiautojas“ ar panašiai. Tokios etiketės gali paskatinti jį gintis ir slėpti elgesį, užuot mokiusios jį keisti.
Svarbiausia, kad pasekmė būtų aiški: jo elgesys nepriimtinas, todėl jis turi prisiimti atsakomybę ir parodyti, kad suprato, ką reikia keisti.
5. Atsiprašymo laiškai – gera mintis, bet ne bet kokia kaina
Asmeniniai atsiprašymai gali būti naudingi, jeigu sūnus iš tiesų supranta, už ką atsiprašo. Tačiau neverta versti mergaičių priimti jo atsiprašymo, atsakyti į laišką ar atleisti.
Prieš rašydamas laiškus, jis galėtų pagalvoti apie tris dalykus:
- Ką konkrečiai padariau?
- Kodėl tai galėjo būti netinkama ar skaudu kitam žmogui?
- Ką darysiu kitaip, kad tai nepasikartotų?
Atsiprašymas turėtų būti trumpas ir nuoširdus, be pasiteisinimų, tokių kaip „čia buvo tik pokštas“ arba „visi kiti taip darė“.
Pavyzdžiui:
„Atsiprašau, kad siunčiau tau seksualinio pobūdžio žinutes. Tai buvo netinkama, ir neturėjau taip su tavimi kalbėti. Suprantu, kad tai galėjo priversti tave jaustis nejaukiai. Ateityje tokių žinučių nesiųsiu.“
Tačiau prieš perduodant laiškus verta pasitarti su mergaičių tėvais ir mokykla. Kai kurios mergaitės gali nenorėti jokio kontakto su sūnumi, net jei jis atsiprašo. Jų norus reikia gerbti. Jei laiškai joms sukeltų papildomą stresą, atsiprašymą galima pirmiausia panaudoti kaip mokymosi užduotį, o ne būtinai išsiųsti.
6. Kaip kalbėtis su jaunesniąja seserimi?
Nemanau, kad reikia dukrai atskleisti visas žinučių detales ar įtraukti ją į brolio drausminimo procesą. Jai tik aštuoneri, todėl nereikia jos apkrauti suaugusiųjų rūpesčiais.
Tačiau bendras pokalbis apie asmenines ribas, pagarbą ir tinkamą bendravimą gali būti naudingas, nepriklausomai nuo šio įvykio.
Galėtumėte kartu su abiem vaikais aptarti, kad:
- Niekas neturi teisės seksualiai komentuoti kito žmogaus kūno, jeigu toks bendravimas nepageidaujamas.
- Kiekvienas turi teisę pasakyti „ne“ ir tikėtis, kad kiti tai gerbs.
- Jei draugai daro kažką netinkamo, nebūtina prie jų prisidėti, kad būtum priimtas į kompaniją.
- Jei kas nors siunčia nemalonias žinutes, apie tai galima pasakyti patikimam suaugusiajam.
Jei dukra pati sužinos apie įvykį ir užduos klausimų, atsakyk paprastai, pagal jos amžių. Pavyzdžiui: „Brolis su draugais parašė kelioms mergaitėms netinkamas žinutes. Mes su juo apie tai kalbamės, nes svarbu gerbti kitų žmonių ribas.“
Nereikia jos versti pakeisti nuomonės apie brolį ar sakyti, kad jis tapo blogu žmogumi. Taip pat nereikėtų prašyti jos saugoti šeimos paslaptį ar įrodinėti, kad brolis iš tiesų geras.
Ji gali ir toliau jį mylėti, o jūs tuo pat metu galite aiškiai parodyti, kad tam tikras jo elgesys yra nepriimtinas.
7. Nepamirškite, kad dešimtmečiai mokosi ir iš aplinkos
Kadangi žinutės buvo siunčiamos per berniukų vakarėlį, verta išsiaiškinti, kokį vaidmenį suvaidino draugų grupė. Galbūt vienas vaikas pradėjo, kiti prisijungė, o jūsų sūnus nenorėjo išsiskirti iš kompanijos. O gal jis pats aktyviai skatino kitus.
Tai svarbu ne tam, kad atsakomybė būtų perkelta draugams, o tam, kad suprastumėte, kokių įgūdžių jam trūksta.
Vaikui gali reikėti išmokti pasakyti „ne“ bendraamžių spaudimui, nesijuokti iš žeminančių komentarų ir nesidalyti žinutėmis vien todėl, kad kiti taip daro.
Taip pat verta ramiai pasikalbėti apie tai, kokį seksualinį turinį jis mato internete, socialiniuose tinkluose ar vyresnių vaikų pokalbiuose. Nereikia automatiškai manyti, kad jis žiūri pornografiją ar kad kažkas jį skriaudžia. Tačiau jei jo žodynas ar elgesys atrodo neįprastai seksualizuoti jo amžiui, verta išsiaiškinti, iš kur jis tai išmoko ir ar nebuvo susidūręs su netinkamu turiniu ar suaugusiojo elgesiu.
Jeigu paaiškėtų, kad elgesys kartojasi, jis nesupranta kitų ribų net po pokalbių arba seksualizuotas elgesys yra neįprastai intensyvus, būtų naudinga pasikonsultuoti su vaikų psichologu. Tai nėra nuosprendis vaikui – tai būdas geriau suprasti, ko jam reikia.
8. Ką daryti su mokykla ir kitų mergaičių tėvais?
Kadangi kiti tėvai jau ketina kreiptis į mokyklą, verta bendradarbiauti, o ne bandyti apsaugoti sūnų nuo visų pasekmių.
Galite pasakyti mokyklai, kad rimtai vertinate situaciją, kalbatės su sūnumi ir norite padėti užtikrinti, kad tai nepasikartotų. Pasiteiraukite, kaip mokykla ketina palaikyti mergaites ir kaip tėvai gali bendradarbiauti.
Nesistenkite įtikinti kitų tėvų, kad sūnus „iš tikrųjų geras vaikas“ ir todėl jo elgesys neturėtų būti vertinamas rimtai. Jūsų žinios apie jo gerąsias savybes yra svarbios šeimai, tačiau jos nepanaikina kitų vaikų patirties.
Taip pat nereikia iš karto laikyti jo elgesio įrodymu, kad ateityje jis būtinai taps smurtautoju. Vienas incidentas neleidžia patikimai numatyti žmogaus ateities. Kur kas svarbiau, kaip jis reaguos dabar: ar prisiims atsakomybę, ar išmoks gerbti ribas ir ar elgesys pasikartos.
Pabaigai
Man atrodo, kad tavo stiprybė yra ta, jog nori suderinti du dalykus: aiškiai parodyti, kad seksualinis priekabiavimas nepriimtinas, ir kartu nepažeminti savo vaiko. Šie tikslai neprieštarauja vienas kitam.
Sūnui nereikia įrodyti, kad jis blogas, kad galėtų suprasti, jog pasielgė blogai. Jam reikia aiškių ribų, proporcingų pasekmių, galimybės suprasti kitų vaikų patirtį ir konkretaus plano, kaip elgtis kitaip.
Ir dar vienas svarbus dalykas: nevertinkite savo auklėjimo vien pagal šį įvykį. Vertinkite jį ir pagal tai, kaip dabar padėsite sūnui išmokti atsakomybės. Tai, kad vaikas elgiasi netinkamai, dar nereiškia, jog ankstesnės pastangos buvo veltui. Tačiau tai yra proga patikrinti, ar jo supratimas apie pagarbą ir sutikimą iš tiesų virsta kasdieniais veiksmais.
Tikslas nėra priversti jį bijoti bausmės. Tikslas – padėti jam suprasti, kad kiti žmonės nėra priemonė pasirodyti prieš draugus, kad jų kūnas ir orumas nusipelno pagarbos ir kad už savo pasirinkimus reikia atsakyti.
Įvertinkite straipsnį