Dabar man 27 metai. Kai buvau jaunesnė, maždaug 19–20 metų, pardavinėjau savo kelnaites „Craigslist“ svetainėje. Mano tuometinis vaikinas apie tai nieko nežinojo. Net nusprendžiau susitikti su žmonėmis, kad jiems įteikčiau savo kelnaites. Žinoma, susitikdavome viešoje vietoje, haha. Buvo vienas vaikinas, kuris kiekvieną savaitę pirkdavo iš manęs kelnaites. Jis tapo nuolatiniu klientu. Po kurio laiko taip prie jo pripratau, kad net nusimoviau kelnaites jam matant, kad jis galėtų žvilgtelėti į mano intymią vietą, haha. Tai buvo taip pašėlę ir beprotiška iš mano pusės.
Autorės vardas neskelbiamas
Komentarai
– Kiek pinigų uždirbai tai darydama?
Iš viso, sakyčiau, per septynis mėnesius uždirbau apie 2000 svarų sterlingų (2 388,20 eurų). Tiesa, daug žmonių persigalvodavo ir taip nieko nenupirkdavo.
– Neįtikėtina. Kiek kainuodavo vienos kelnaitės?
Anksčiau už vienas kelnaites prašydavau 50. Jei klientai norėdavo, kad atlikčiau papildomų dalykų, kainą padidindavau, haha.
– Oho! Dar vienas klausimas: kodėl nustojai?
Tiesiog atėjo laikas baigti. Tai iš tikrųjų atimdavo daug laiko, haha. Be to, nuolat atsirasdavo žmonių, kurie tik gaišindavo laiką ir nieko nepirkdavo.
– Kokie tie „papildomi dalykai“?
Pavyzdžiui, jei jie norėdavo, kad glamonėčiau save arba kad su kelnaitėmis dalyvaučiau lytiniuose santykiuose, hehe.
– Prieš dvidešimt metų gyvenau iš pardavinėjamų dėvėtų kelnaičių, pėdkelnių, net kojinių, šlepečių ir liemenėlių. Tik intymios higienos priemonių pardavinėti nesutikdavau, nors manęs dažnai to prašydavo.
– Kaip tai atrodė prieš dvidešimt metų? Ar laikai buvo paprastesni? Kiek laiko tuo užsiėmei?
Pradėjau dar prieš tai, kai rinka buvo perpildyta, o kainos smarkiai nukrito. Tai buvo interneto pradžia, veikė vos keliolika gerų svetainių, skirtų būtent tokiems dėvėtiems daiktams parduoti. Dauguma veikė aukcionų principu, todėl kartais už prekes buvo galima gauti tikrai dideles sumas. Kitos svetainės veikė kaip įprastos pirkimo ir pardavimo platformos.
Tai dariau maždaug penkerius metus. Nustojau, kai kainos tapo tokios mažos, kad nebemačiau prasmės tęsti.
– Aš taip pat tuo užsiėmiau. Anksčiau per dieną dėvėdavau trejas kelnaites. Tai padėjo susimokėti už studijas universitete. Tačiau pardavinėjau svetainėje „Pantydeal“, kur buvo daug saugiau.
– Kiek laiko tai darei?
Dvejus su puse metų, kai studijavau universitete ir man reikėjo pinigų. Pirkdavau kelnaites dideliais kiekiais iš „Primark“ parduotuvės ir kasdien dėvėdavau trejas.
– Kodėl dėvėdavai trejas? Haha.
Po 40 svarų sterlingų už vienas. Kodėl gi ne? 🤷♀️
– Aš pardavinėdavau tiek daug pėdkelnių, kad visada tekdavo per dieną dėvėti dvejas. Vasarą tai buvo tikrai nemalonu.
– Man irgi taip buvo! Anksčiau pardavinėjau per „Pantydeal“ ir niekada nesijaučiau tokia seksuali kaip tuomet. Man tai buvo puiki patirtis! Pardaviau daugybę kelnaičių ir kitokių keistų daiktų, turėjau daug įdomių pokalbių ir net susiradau ilgalaikių draugų.
– Manau, kiekviena mergina bent kartą yra tai išbandžiusi, haha. Kiek laiko tuo užsiėmei? Kiek uždirbai?
Nemanau, kad kiekviena mergina tai darė, tačiau tikrai nemažai jų bent jau yra apie tai pagalvojusios.
– Tiesa, haha. Aš pati nė neplanavau tuo užsiimti, bet tiesiog stačia galva nėriau į šią veiklą. Nė vienas mano draugas nežino, kad tai dariau. Bijojau sutikti ką nors pažįstamą. Galbūt todėl merginos to ir nedaro, haha.
– Aš tikrai tuo užsiimčiau, nors ne dėl pinigų – man tai tiesiog atrodo jaudinančiai. Tačiau esu iš Europos ir neradau jokios aktyvios svetainės ar bendruomenės, kurioje tai būtų daroma. Todėl nenustebčiau, jei merginos to nebandytų būtent dėl šios priežasties.
– Abejoju, ar net vienas procentas pasaulio moterų yra pardavusios savo dėvėtas kelnaites.
– Negali būti! Manau, kad tokių moterų gerokai daugiau nei vienas procentas. Spėčiau, kad bent 30 procentų.
– Tu rimtai manai, kad viena iš trijų moterų slapta pardavinėja savo kelnaites? Tai visiškai nepagrįstas spėjimas. Gal viena iš trisdešimties, bet tai, kad manai, jog taip elgiasi trečdalis merginų, tikriausiai daugiau pasako apie žmones, su kuriais bendrauji, nei apie moteris apskritai.
– Mano draugė anksčiau pardavinėjo savo avėtus batus. 😆🤦🏼♀️
– Batus? Žmonės iš tikrųjų perka dėvėtus batus? Haha.
Jai mokėdavo už tai, kad avėtų pigius batus, o paskui tuos batus iš jos nupirkdavo. 😆
– Seksualiniais tikslais?
Taip, kai kuriuos žmones jaudina batų kvapas. Panašiai ir su dėvėtų kelnaičių pirkimu.
– Beprotybė, haha. Man tai labai netikėta.
– Mano žmona „Facebook Marketplace“ paskelbė skelbimą apie akivaizdžiai avėtas šlepetes ir prašė už jas 5 dolerių. Ji tai darė visiškai ne seksualiniais tikslais, tačiau per 24 valandas gavo šimtus vyrų žinučių ir galiausiai pardavė šlepetes už 100 dolerių. Vėliau ji pardavė ir kojinių bei kelnaičių. Tačiau tiesa ta, kad tai gali atimti labai daug laiko, o visada atsiranda žmonių, kurie tik bando išgauti ką nors nemokamai.
– Tikrai! Tai užimdavo labai daug laiko. Iš pradžių tai dariau dėl pramogos ir pinigų, vėliau – dėl jaudulio. Tačiau pamažu susidomėjimas išblėso, nes buvo per daug žmonių, kurie tik gaišino laiką. Kiek laiko tavo žmona tuo užsiėmė?
– Ji trumpai, bet ryškiai sužibėjo, haha. Gal kelias savaites ar mėnesį. Man patiko ne mažiau nei jai, gal net labiau.
– Kodėl tau tai patiko taip pat kaip jai? Haha.
Mintis, kad kažkas seksualiai susijaudina dėl mano žmonos kelnaičių ir kojinių, vienu metu kėlė pavydą ir jaudino. Visą mano minčių eigą paaiškinti čia būtų per ilga, haha.
– Jau metus taip mokuosi nuomą. Parduodu kojines ir kelnaites. Su pirkėjais asmeniškai nesusitinku. Kai gaunu apmokėjimą, tą pačią dieną išsiunčiu siuntą. Klientams patinka seksualūs pokalbiai, po kurių jie gauna daiktą, išsaugojusį mano asmeninį kvapą.
– Man tai patinka! Turi daryti tai, ką reikia, kad išgyventum. Be to, padėjai išpildyti daugelio vyrų fantazijas, kurių jie niekada nepamirš. Nesigėdyk, didžiuokis! 👍🏻🥹
– Aš nesigėdiju, haha. Neseniai atradau šią bendruomenę ir norėjau pasidalyti savo istorijomis. Turiu jų dar daug ir tikriausiai pasakosiu daugiau. Tiesiog prisiminiau, kokia pašėlusi buvau. 😝
**– Tiesą sakant, aš tiesiog įdėjau skelbimą į „Craigslist“ ir nuo to pradėjau. Per daug negalvojau – tiesiog nėriau stačia galva, haha.
Atsakymas
Neįprastas uždarbio būdas, kuris kelia ir etinių klausimų
Ši istorija atskleidžia gana neįprastą prekybos reiškinį: kai kurie žmonės perka ne naujus apatinius drabužius, o specialiai pardavėjos dėvėtas kelnaites, kojines ar kitus asmeninius daiktus. Pirkėjams svarbi ne vien pati prekė, bet ir jos savininkės kvapas, intymumo įspūdis, bendravimas bei galimybė patenkinti tam tikras seksualines fantazijas.
Nors kai kurios moterys šią veiklą vertina kaip lengvą papildomą uždarbį, pramogą ar būdą pasijusti geidžiamoms, nereikėtų manyti, kad tai įprastas ar daugumai moterų priimtinas užsiėmimas. Internete pasirodantys pasakojimai dažnai atspindi konkrečios bendruomenės patirtį, todėl iš jų negalima spręsti, kokia dalis visų moterų tuo užsiima. Vieno komentatoriaus spėjimas, kad taip elgiasi net 30 procentų moterų, nėra pagrįstas statistinis faktas.
Lietuvoje toks uždarbio būdas nėra plačiai aptariamas viešojoje erdvėje, todėl sunku patikimai įvertinti jo paplitimą. Vis dėlto internetas leidžia tokiems pirkėjams ir pardavėjams susisiekti net tada, kai jų aplinkoje apie šią veiklą beveik nekalbama. Tai, kad reiškinys egzistuoja, dar nereiškia, kad jis visuomenėje yra įprastas ar plačiai priimtinas.
Ši veikla taip pat kelia klausimų apie asmenines ribas, privatumą ir saugumą. Pardavėja gali sulaukti vis daugiau reikalavimų, susijusių ne tik su daiktų pardavimu, bet ir su intymiu bendravimu ar papildomomis paslaugomis. Be to, kyla rizika, kad asmeninės nuotraukos, susirašinėjimai ar tapatybę atskleidžianti informacija bus išsaugoti ir panaudoti be jos sutikimo.
Svarbu nepamiršti ir to, kad merginai yra daugybė kitų uždarbio galimybių: nuo darbo parduotuvėje, kavinėje ar biure iki nuotolinio administravimo, elektroninės prekybos, klientų aptarnavimo, kūrybinių paslaugų ar savo nedidelio verslo. Šie pasirinkimai gali padėti užsidirbti ir įgyti patirties neįtraukiant asmeninio intymumo į komercinius santykius.
Žvelgiant iš tradicinės visuomeninės moralės pozicijos, specialus savo dėvėtų apatinių pardavinėjimas seksualiniams tikslams daugeliui žmonių gali atrodyti nepadorus ar prieštaraujantis jų supratimui apie asmeninį orumą ir intymumą. Kiti suaugę žmonės tai vertina kaip savanorišką sandorį. Todėl svarbu atskirti asmeninį moralinį vertinimą nuo faktų: suaugusiųjų pasirinkimai gali skirtis, tačiau nė vienas internetinis pasakojimas neįrodo, kad toks užsiėmimas yra neišvengiamai pelningas, saugus ar tinkamas kiekvienai moteriai.
Istorinis kontekstas: Japonijos dėvėtų kelnaičių automatai
Japonijos „dėvėtų kelnaičių“ automatai – mitas, tikrovė ir visuomenės reakcija
Japonija dažnai minima kalbant apie automatus, kuriuose esą buvo pardavinėjami moterų dėvėti apatiniai drabužiai. Tokios istorijos ilgainiui tapo savotišku Japonijos popkultūros ir turistinių pasakojimų reiškiniu. Tačiau šią temą reikėtų vertinti atsargiai: internete paplitę pasakojimai apie automatus, kuriuose pardavinėtos dėvėtos kelnaitės, ne visada atskiria tikrus istorinius atvejus nuo sensacingų, vėliau iškraipytų istorijų.
Japonijoje iš tiesų egzistavo suaugusiesiems skirtų prekių prekyba, o kai kuriose vietose buvo prekiaujama ir apatiniais drabužiais, kurie reklamuoti kaip dėvėti. Tačiau iš to negalima automatiškai daryti išvados, kad visoje šalyje veikė didelis tokių automatų tinklas arba kad visi jie buvo uždaryti po vieno konkretaus visuomenės protesto. Norint tiksliai papasakoti apie konkrečius automatus, jų uždarymo priežastis ir visuomenės reakciją, reikėtų patikrinti patikimus istorinius šaltinius.
Ši istorija vis dėlto iliustruoja platesnį visuomenės požiūrio klausimą: net jei tam tikra prekė turi pirkėjų ir ją galima parduoti, tai dar nereiškia, kad visuomenė tokią prekybą vertins palankiai. Kai komercija susiejama su seksualiniu smalsumu, moterų privatumu ir galimu jaunų žmonių išnaudojimu, diskusijos gali persikelti iš individualaus pasirinkimo į viešąją erdvę.
Todėl Japonijos pavyzdį geriau pateikti ne kaip neginčijamą istoriją apie visus automatus, kuriuos neva uždarė protestuotojai, o kaip reiškinį, apie kurį sklando įvairių pasakojimų ir kuriam būtinas istorinis tikslumas. Be patikimų šaltinių nereikėtų tvirtinti, kad automatai buvo uždaryti būtent dėl visuomenės protestų.
Įvertinkite straipsnį