Aš – kekšė

Kai man buvo penkeri, pasakiau mamai, kad esu kvaila ir nieko verta. Ji sunerimo ir ėmė ginčytis su manimi, bet aš verkiau ir tvirtinau, kad tai tiesa. Prisimenu, kad taip galvojau, tačiau nežinau, kas paskatino mane taip manyti. Galbūt tai nutiko po to, kai buvau seksualiai išnaudota mokytojo katalikiškoje mokykloje.

Dabar, žvelgdama atgal, prisimenu, kad nuo pat mažens buvau įsitikinusi, jog vyrams moterys reikalingos tik seksui. Išimtis galbūt būdavo šeimos nariai, nors kartais ir tai nieko nereiškė. Iš pradžių tikėjau meile ir Dievu. Žiūrėdavau „Disney“ filmus ir nuoširdžiai tikėjau romantika, svajojau, kad vieną dieną sutiksiu vyrą, kuris mane mylės, dainuos ir šoks su manimi bei elgsis švelniai. Tačiau visos šios svajonės subyrėjo, kai vis daugiau susidūriau su tikruoju pasauliu ir aplinkinių vyrų požiūriu.

Girdėjau, kaip jie juokauja apie moteris, jas nuvertina, paverčia seksualiniais objektais, įžeidinėja jų gebėjimus ir intelektą. Girdėjau, kaip vertina moteris, lygina jas tarpusavyje ir skundžiasi savo žmonomis. Vyrai kalbėdavo, kad jiems neužtenka vienos moters, kad natūralus vyro poreikis yra turėti lytinių santykių su daugybe moterų.

Taip pat greitai supratau, kad moterys, kurios mąsto ar elgiasi taip, kaip tie vyrai, vadinamos kekšėmis ir paleistuvėmis, todėl esą nenusipelno nei pagarbos, nei elementaraus žmogiško padorumo. Girdėjau, kokiais žeminančiais vardais jos vadinamos ir kokiais vulgariais, šiurkščiais žodžiais vyrai apibūdina jų kūnus bei seksualinius veiksmus. Niekas iš to neskambėjo kaip meilė. Visa tai skambėjo žiauriai.

Žinoma, ne visi mano sutikti vyrai buvo tokie, tačiau daugelis. Kai kurie vyrai mane seksualiai lietė dar vaikystėje ir sakė seksualiai žeminančius dalykus. Tarp jų buvo mano brolis, keli jo draugai ir kai kurie tėčio draugai. Tai tęsėsi man augant.

Dar labai maža pamačiau internete rastą ir atspausdintą paveikslėlį, kurį vienas tėčio draugas pakabino ant sienos namuose, kuriuose visi gyvenome. Jame buvo Belė iš „Gražuolės ir pabaisos“ – nuoga, keturiomis, su žvakidės personažu, kuris ją seksualiai išnaudojo per makštį ir išangę, o ji verkė. Visa tai, kartu su tikrovėje patiriamu seksualiniu dėmesiu, kurio kartais sulaukdavau, vaikystėje mane visiškai sukrėtė. Tikrai nesistengiu dramatizuoti, bet tai man atrodė traumuojanti patirtis.

Prisimenu, kad daug laiko nesėkmingai bandžiau suprasti visus šiuos išgyvenimus. Prisimenu gilų skausmą, nerimą ir pažeminimą, kuriuos jaučiau. Supratau, kad nesu princesė, ir man atrodė, kad tikrame gyvenime vyrai nesielgia taip, kaip animacinių filmų princai. Tikri vyrai man kėlė siaubą.

Vėliau vis dažniau, ypač augdama, netyčia matydavau vaizdus, kuriuose moterys atrodė išnaudojamos, liūdnos ar verkiančios.

Pirmą kartą prisimenu, kad mano bendraamžiai berniukai seksualiai į mane atkreipė dėmesį, kai man buvo dvylika. Ketinau eiti maudytis baseine su dviem artimais draugais, kurie buvo mano amžiaus. Buvau daugybę kartų prie jų buvusi su maudymosi kostiumėliu, tačiau tąkart, kai nusivilkau šortus ir marškinėlius, jie ėmė švilpauti ir spoksoti į mane.

Norėjau numirti. Prisimenu, kad iškart po to mane apėmė tokia depresija, nes supratau, kad mano kūnas pradeda bręsti. Pradėjau nekęsti savo moteriško kūno. Galvojau: „Štai ir viskas. Nuo šiol niekas nebebus taip, kaip anksčiau.“

Kadangi brendau anksčiau už daugumą bendraamžių mergaičių, tai buvo labai pastebima. Mokykloje taip pat pradėjau patirti berniukų priekabiavimą. Du iš jų ypač dažnai mane užspeisdavo į kampą, reikalaudavo parodyti krūtis ir juokdavosi, kad tikriausiai į liemenėlę prisikišau ko nors, kad jos atrodytų didesnės. Jau ir taip buvau drovi ir vieniša, o tai, kad jie ieškodavo manęs tarp kiekvienos pamokos ir po mokyklos, situaciją dar labiau pablogino.

Kurį laiką nustojau praustis ir šukuotis. Vilkėdavau negražius, maišus primenančius drabužius. Tačiau tada ir mano amžiaus merginos pradėjo iš manęs tyčiotis, vadino negražia, susivėlusia, nešvaria. Galiausiai nebegalėjau to pakęsti.

Paskutiniais pagrindinės mokyklos metais desperatiškai norėjau pasijusti normaliai, todėl visiškai pakeičiau išvaizdą ir stengiausi atrodyti seksualiai patraukli. Vilkėdavau sijonus, garbanodavau plaukus, nors man neleisdavo naudoti makiažo. Tuo metu makiažą naudodavo tik kelios merginos, kurias visi laikė kekšėmis.

Deja, mano naujoji išvaizda apskritai nebuvo gerai priimta. Merginos ir toliau iš manęs tyčiojosi, atrodė, kad manęs nekenčia, o aš vis dar buvau nepaprastai drovi.

Berniukai staiga pradėjo manimi labai domėtis, tačiau ne taip, kaip norėčiau. Pavyzdžiui, kartą berniukas, kurio niekada nebuvau sutikusi, taip stipriai prispaudė mane prie sienos, laikydamas už gerklės, kad mano liežuvis išlindo iš burnos, o akys, atrodė, iššoks iš orbitų. Dėl kažkokios priežasties šis įvykis mane ypač pažemino. Pamatęs mano reakciją berniukas išsigando ir atsiprašė, tačiau visus likusius metus toliau prie manęs seksualiai priekabiavo.

Tai nebuvo vienintelis kartas, kai mokykloje berniukai mane sužalojo. Galiausiai mane fiziškai užpuolė ir kelios merginos, nors jų išpuoliai nebuvo seksualiniai.

Po viso to mano savijauta tapo siaubinga. Kiekvieną rytą nepaprastai skaudėdavo skrandį, skaudėdavo delnus, drebėdavau. Verkiau lovoje vakarais ir rytais prieš mokyklą. Pradėjau savęs nekęsti ir bijoti kiekvienos dienos.

Mama viena augino mane po tėvų skyrybų. Jai ir mano tėvui buvo labai sunku, ypač kai pradėjau turėti problemų dėl pažymių. Niekada nė vienam suaugusiajam nepasakojau, ką išgyvenu.

Vidurinėje mokykloje gyvenau tarsi liūdname ir tuščiame rūke. Skausmas atrodė nepakeliamas. Neturėjau draugų. Berniukai kartais prie manęs seksualiai priekabiaudavo ir grabinėdavo dėl to, kaip atrodžiau ir rengiausi, tačiau taip ir likau rengtis, nes nežinojau, ką dar galėčiau daryti.

Buvau tokia liūdna ir vieniša, kad leisdavau berniukams daryti su manimi įvairius dalykus vien tam, kad jie palaikytų man draugiją. Vėliau viena verkdavau.

Bandžiau priešintis ir laikytis savo ribų, tačiau atrodė, kad jei per ilgai nesutikdavau, berniukai arba pradėdavo manęs nekęsti, arba visiškai mane ignoruodavo. Vienas vaikinas net išvarė mane iš savo namų naktį ir privertė vieną pačią eiti namo, nes neleidau jam nurengti manęs.

Tai mane labai įskaudino. Negalėjau suprasti, kodėl su manimi taip elgiamasi. Esu geros širdies žmogus, niekada apie nieką blogai nekalbėjau ir niekada nebuvau nemandagi – tai tiesa. Todėl padariau išvadą, kad visa tai vyksta dėl manęs pačios, kad kažkaip pati tai išprovokuoju ir nusipelnau. Kad esu ydinga ir tokia buvau nuo pat vaikystės.

Galiausiai pakeičiau mokyklą ir susiradau draugę. Vieną dieną ji atsivedė į mano namus vyresnį vaikiną – manau, jam buvo apie dvidešimt ar šiek tiek daugiau. Ji sakė, kad jis šaunus ir mielas, todėl visi kartu leisime laiką. Taip ir darėme.

Tačiau paskui ji pasakė, kad turi grįžti namo, nes pyksta jos mama, ir paliko vaikiną su manimi. Nenorėjau būti nemandagi ir liepti jam išeiti. Be to, manau, man iš pradžių buvo visai smagu.

Tačiau draugei išėjus vaikinas ėmė atkakliai prie manęs lįsti. Bandžiau priešintis, bet jis nesiliovė, todėl galiausiai pasidaviau ir leidau jam mane liesti.

Tiksliai nebeprisimenu, kaip viskas vyko, tačiau, manau, ketinau patikrinti orkaitėje kepamą picą, kai jis priėjo iš nugaros, pradėjo grabinėti ir kišti pirštus man į kelnaites. Mano pilvas buvo susitraukęs iš nerimo, jaučiausi visiškai priblokšta.

Nesutrukdžiau jam numauti man kelnaičių. Tačiau tada pajutau jo erekciją ir išsigandau. Nepasakiau „ne“, bet ištariau: „Prašau, palauk...“ Tai pasakiau ne tvirtai ir užtikrintai.

Staiga, nespėjusi nė susivokti, pajutau, kad jis pakėlė mane taip, tarsi būčiau nieko verta, ir šiurkščiai privertė užsiimti lytiniais santykiais. Atvirai kalbant, jo penis buvo didelis, o man skaudėjo. Jis laikė mane pakėlęs, judino mane aukštyn ir žemyn, ir taip su manimi lytiškai santykiavo.

Nesipriešinau fiziškai ir tarsi mintimis atsiskyriau nuo savo kūno.

Po to man labai skaudėjo. Pasakiau mamai, kad noriu apsilankyti pas gydytoją dėl neaiškaus skausmo intymioje srityje, tačiau nieko daugiau jai nepapasakojau. Kai gydytojas mane apžiūrėjo, jis buvo pasibaisėjęs. Iki šiol prisimenu jo žvilgsnį. Jis paklausė, kas nutiko, tačiau aš nepratariau nė žodžio.

Atlikęs lytiškai plintančių infekcijų tyrimus ir jų neradęs, jis pasakė, kad neturėčiau užsiimti tokiu šiurkščiu seksu.

Būtent po to pradėjau iš tikrųjų elgtis taip, kaip pati vadinau paleistuvavimu. Man tai net nepatiko, bet kažkodėl, mano iškreiptame mąstyme, atrodė, kad privalau daryti viską, ko nori vaikinai.

Iki aštuoniolikos metų buvau turėjusi lytinių santykių maždaug su 25 vaikinais.

Vėliau nustojau taip gyventi ir apsistojau ties pirmuoju vaikinu, kuris pastebėjo mano skausmą ir parodė man empatiją. Tačiau nuo jo nuslėpiau savo praeitį. Paskendau santykiuose ir darbe, o daugelį metų net neleidau sau atsigręžti atgal.

Prieš šešerius metus buvau atleista iš darbo. Mano vaikinas, tas pats vyras, su kuriuo esu iki šiol, pasakė, kad galiu neskubėti ieškoti naujo darbo. Taip ir padariau.

Būtent tuo laikotarpiu pradėjo grįžti visi prisiminimai – dalykai, kuriuos buvau seniai pamiršusi. Nenorėjau jų prisiminti, tačiau kuo labiau stengiausi nuo jų pabėgti, tuo įkyresnės tapo mintys, kol galiausiai vėl nugrimzdau į gilią depresiją.

Pradėjau atsiriboti nuo visų ir nuo gyvenimo. Iki šiol taip ir gyvenu. Nemėgstu išeiti iš namų. Nuolat esu apsėsta minčių apie savo išvaizdą.

Kai iškyla prisiminimai apie praeitį arba mintys apie tai, kaip savęs nekenčiu, pradedu įkyriai galvoti apie seksą. Atrodo, kad privalau juo užsiimti, todėl myliuosi su savo vaikinu arba masturbuojuosi, kai jo nėra namuose.

Tačiau neseniai padariau, mano manymu, blogiausią įmanomą dalyką: slapta nuo vaikino pradėjau susirašinėti su trimis vyrais internete.

Su dviem šiek tiek flirtavau ir nusiunčiau jiems ne nuogų nuotraukų – tuo viskas ir baigėsi. Tačiau su vienu iš jų flirtavau šešis mėnesius ir siunčiau itin atviras, seksualias nuogo kūno nuotraukas.

Šis vyras man sakė, kad mane myli. Aš juo netikėjau ir pati jo nemylėjau. Fiziškai jis man net nebuvo patrauklus, nors manau, kad jis buvo geras žmogus.

Tačiau nekenčiau savęs dėl to, ką dariau. Bijojau, kad mano nuotraukos bus paviešintos, o labiausiai – bijojau to, ką darau savo santykiams ir savo vaikinui. Vis dėlto nesilioviau, kol vaikinas mane pagavo.

Nelabai suprantu, kodėl taip elgiausi. Tiesą sakant, niekada nesupratau, kodėl apskritai dariau seksualinius dalykus. Žinau tik tiek, kad jaučiuosi privalanti paklusti, tarsi vienintelis mano privalumas būtų gebėjimas įtikti vyrams.

Manau, rašau visa tai todėl, kad bandau suprasti, kas su manimi negerai. Tačiau nenusipelnau jokių pasiteisinimų. Nebežinau, ką daryti.

Žinau, kad esu atstumianti, purvina kekšė, nors iš išorės atrodau ir elgiuosi nekaltai. Jei pragaras egzistuoja, keliausiu ten.

Negaliu patikėti, kad visa tai rašau, nes taip skauda, tačiau nebegaliu slėpti šių jausmų. Atsiprašau už visas rašybos ir gramatikos klaidas, bet man jau tiesiog neberūpi.

Trumpai: esu kekšė dėl savo pačios pasirinkimų ir labai dėl jų gailiuosi. Esu turėjusi lytinių santykių su per daug vyrų ir išdaviau savo vaikino pasitikėjimą. Turiu daug problemų, susijusių su seksu. Labiausiai noriu užuojautos ir supratimo, tačiau nemanau, kad jų nusipelnau.

Autorės vardas neskelbiamas

Atsakymas

Pirmiausia norisi pasakyti tai, ko šioje istorijoje autorei, regis, niekas nepasakė pakankamai aiškiai: tu nesi purvina, bevertė ar neverta meilės. Tai, kas tau nutiko vaikystėje ir paauglystėje, nebuvo tavo kaltė.

Tavo istorijoje yra daug skausmo, baimės, pažeminimo ir vienatvės. Tačiau joje taip pat matyti žmogus, kuris daugelį metų bandė išgyventi neturėdamas saugios vietos papasakoti, kas su juo vyksta. Tai nėra priežastis tave smerkti. Tai priežastis į tavo patirtį pažvelgti rimtai ir su atjauta.

1. Tai, ką aprašei, nėra vien „blogi pasirinkimai“

Vaikystėje pasakoji apie seksualinį suaugusiųjų ir kitų artimos aplinkos žmonių elgesį, žeminančius komentarus ir seksualizuotus vaizdus, kuriuos teko matyti. Vėliau patyčias, grasinimus, nepageidaujamą lietimą ir fizinį smurtą.

Vaikas, kuris nuolat susiduria su tokiomis patirtimis, gali pradėti manyti, kad jo kūnas yra problema, kad kiti turi teisę į jį ir kad meilę reikia užsitarnauti paklusnumu. Vaikui ypač sunku suprasti, kad suaugęs ar vyresnis žmogus elgiasi netinkamai, todėl jis gali kaltinti save, užuot atpažinęs kito žmogaus atsakomybę.

Kai tau buvo vos penkeri ir sakei mamai, kad esi kvaila bei nieko verta, jau jautei gilų savęs nuvertinimą. Neįmanoma iš vieno prisiminimo tiksliai nustatyti, kas jį sukėlė, tačiau svarbu tai, kad toks savęs vertinimas atsirado labai anksti. Tu nebuvai gimusi manydama, kad esi neverta meilės. Šis įsitikinimas galėjo susiformuoti dėl patirčių, kurių vaikas negalėjo nei suprasti, nei kontroliuoti.

2. Tai, ką aprašei apie seksualinį prievartavimą, nebuvo tavo kaltė

Aprašytas įvykis su vyresniu vaikinu turi aiškių prievartos požymių. Tu bandei priešintis, jauteisi išsigandusi ir pasakei „prašau, palauk“. Tai, kad nesugebėjai garsiai ar tvirtai pasakyti „ne“, kad fiziškai nesipriešinai arba kad galiausiai nustojai kovoti, nereiškia, jog sutikai.

Kai žmogus patiria grėsmę, jis ne visada gali kovoti ar pabėgti. Kartais kūnas sustingsta, o sąmonė tarsi atsiskiria nuo to, kas vyksta. Tai gali būti automatinė reakcija į pavojų, o ne sąmoningas pasirinkimas. Tavo aprašytas jausmas, kad mintimis išėjai iš savo kūno, gali būti susijęs su tokia reakcija, nors tiksliai tai įvertinti galėtų tik specialistas, išsamiau susipažinęs su tavo patirtimi.

Tu neprivalėjai kovoti taip, kaip tai įsivaizduoja kiti žmonės, kad tavo patirtis būtų laikoma rimta. Atsakomybė už prievartą tenka ją vykdžiusiam žmogui.

Taip pat neramina tai, kad gydytojas, užuot pirmiausia išsiaiškinęs, ar patyrei smurtą, pasakė tau tiesiog vengti šiurkštaus sekso. Galbūt jis nežinojo visų aplinkybių, nes negalėjai apie jas prabilti. Tačiau tokia reakcija galėjo sustiprinti tavo gėdą ir įsitikinimą, kad pati esi kalta.

3. Kodėl galėjai pradėti sutikti su tuo, ko iš tikrųjų nenorėjai?

Tai vienas svarbiausių tavo klausimų.

Tu rašai, kad leisdavai berniukams su tavimi elgtis seksualiai vien tam, kad jie liktų šalia, o vėliau viena verkdavai. Taip pat sakai, kad jautiesi privalanti paklusti vyrams, nes manai, kad gebėjimas jiems įtikti yra vienintelis tavo privalumas.

Tai gali būti išmoktas išgyvenimo būdas. Jei vaikystėje ar paauglystėje patyrei, kad atsisakius tavęs nekenčia, palieka, žemina ar baudžia, ilgainiui gali pradėti atrodyti, kad saugiau sutikti negu rizikuoti atstūmimu.

Kartais žmogus pradeda painioti seksualinį dėmesį su meile, o kito žmogaus norą turėti lytinių santykių – su savo paties verte. Tada seksas gali tapti būdu bent trumpam pajusti artumą, išvengti vienatvės arba įsitikinti, kad esi kažkam reikalinga, net jeigu pats seksualinis veiksmas neteikia malonumo.

Tai nereiškia, kad visi tavo sprendimai buvo nulemti traumų ar kad negali būti atsakinga už savo veiksmus. Tai reiškia, kad tavo elgesį verta suprasti plačiau nei paprasčiausiai pavadinant jį „palaidumu“.

Seksualinių partnerių skaičius nenustato žmogaus vertės. Tu galėjai priimti sprendimų, dėl kurių dabar gailiesi, tačiau jie nepaverčia tavęs žmogumi, kuris nusipelno būti išnaudojamas ar žeminamas.

4. Kodėl seksualinės mintys sustiprėja, kai grįžta skaudūs prisiminimai?

Tu pastebi, kad prisiminus praeitį ar pradėjus savęs nekęsti kyla įkyrių minčių apie seksą, o tada jauti poreikį mylėtis arba masturbuotis.

Viena iš galimų priežasčių – seksas tapo būdu reguliuoti sunkias emocijas. Seksualinis susijaudinimas ar orgazmas kai kuriems žmonėms trumpam sumažina įtampą, nukreipia dėmesį nuo skaudžių prisiminimų arba suteikia kontrolės jausmą. Tačiau jei po to grįžta gėda ir savęs neapykanta, gali susidaryti uždaras ratas:

• iškyla skaudus prisiminimas arba savęs nuvertinimas;
• kyla nerimas, tuštuma ar vienatvė;
• ieškai seksualinio artumo arba susijaudinimo;
• trumpam palengvėja;
• vėliau apima gėda ir savęs kaltinimas;
• gėda vėl sukelia sunkias emocijas, nuo kurių norisi pabėgti.

Tai tik viena galima tavo patirties interpretacija, o ne diagnozė. Svarbiausia išsiaiškinti, kokį poreikį toks elgesys tenkina: ar tai artumo troškimas, nerimo slopinimas, patvirtinimo paieška, bandymas atgauti kontrolę, o gal keli dalykai vienu metu.

Kai suprasi, kas vyksta prieš seksualinį impulsą ir po jo, galėsi palaipsniui išmokti kitų būdų tvarkytis su emocijomis.

5. O kaip dėl susirašinėjimo su kitais vyrais ir nuotraukų siuntimo?

Čia svarbu atskirti du dalykus: tavo ankstesnę traumą ir dabartinius santykius.

Slaptas flirtas bei intymių nuotraukų siuntimas galėjo pažeisti susitarimus su tavo vaikinu ir sugriauti jo pasitikėjimą. Tavo skausminga praeitis to automatiškai nepateisina. Jeigu nori išsaugoti santykius, gali tekti prisiimti atsakomybę, išklausyti jo jausmus ir priimti tai, kad jis gali būti įskaudintas ar nežinoti, ar nori tęsti santykius.

Tačiau atsakomybė nėra tas pats, kas savęs baudimas.

Gali pripažinti, kad pasielgei netinkamai, ir kartu suprasti, kodėl taip pasielgei. Gali apgailestauti dėl melo, bet neprivalai dėl to vadinti savęs purvina ar manyti, kad nusipelnei kančios.

Jei nori atkurti pasitikėjimą, svarbu ne vien pažadėti, kad tai nepasikartos, bet ir pradėti spręsti priežastis, dėl kurių ieškojai tokio dėmesio. Jei šis elgesys susijęs su vienatve, savęs nuvertinimu ar įkyriomis mintimis, vien valios pastangų gali nepakakti.

Dėl nuotraukų saugumo verta nutraukti nepageidaujamą kontaktą, išsaugoti įrodymus, jei kas nors grasina jas paviešinti, ir nesutikti mokėti pinigų už tylėjimą. Jei nuotraukos būtų platinamos be sutikimo, galima ieškoti pagalbos dėl jų pašalinimo ir kreiptis į atitinkamas institucijas.

6. Tau nereikia įrodyti, kad esi „gera mergina“, kad nusipelnytum pagalbos

Atrodo, kad tavo savivertė daugelį metų priklausė nuo to, kaip į tave žiūri vyrai. Jei jie tavęs nori, trumpam gali pasijusti reikalinga. Jei atstumia, gali pasijusti beverte. Jei pati pasielgi prieš savo vertybes, pradedi save bausti.

Tačiau tavo vertė negali priklausyti nuo to, ar esi seksualiai patraukli, kiek turėjai partnerių, ar esi ištikima kiekvieną savo gyvenimo akimirką, ar tavo praeitis atitinka kokį nors visuomenės sugalvotą moters „padorumo“ standartą.

Tu esi žmogus, kuriam nutiko skaudžių dalykų ir kuris vėliau priėmė sprendimų, dėl kurių gailisi. Šie du teiginiai gali būti teisingi vienu metu.

Tau nereikia neigti savo klaidų, kad galėtum sau atleisti. Taip pat nereikia neigti patirtos prievartos, kad galėtum prisiimti atsakomybę už dabartinius veiksmus.

7. Ką galėtum daryti dabar?

Pirmiausia – ieškoti traumą išmanančio psichologo ar psichoterapeuto. Tavo istorijoje yra ilgalaikės savęs neapykantos, sunkių prisiminimų, atsiribojimo nuo žmonių, depresijos požymių ir elgesio, kuris, regis, tampa būdu susidoroti su emocijomis. Tai pakankamai rimtos priežastys kreiptis pagalbos. Nereikia laukti, kol viskas taps dar sunkiau.

Specialistas galėtų padėti tau saugiai apdoroti vaikystės ir paauglystės patirtis, atpažinti išmoktą paklusnumą, stiprinti ribas ir išmokti tvarkytis su emocijomis nebaudžiant savęs. Galima ieškoti specialisto, turinčio patirties dirbant su seksualinį smurtą patyrusiais žmonėmis ir potrauminėmis reakcijomis. Nereikia iš karto pasakoti visko išsamiai – gali pradėti nuo to, ką šiuo metu sunkiausia ištverti.

Taip pat verta:

• Pradėti pastebėti savęs žeminimo kalbą. Kai kyla mintis „esu purvina kekšė“, pabandyk ją pakeisti tikslesne: „Gėdijuosi kai kurių savo sprendimų, bet mano praeitis neapibrėžia visos mano asmenybės.“
• Atidėti impulsyvius veiksmus. Kai kyla noras ieškoti seksualinio dėmesio dėl nerimo ar tuštumos, padaryk pauzę. Užrašyk, ką jauti, išeik pasivaikščioti, pasikalbėk su patikimu žmogumi arba išbandyk kitą būdą nusiraminti. Tikslas nėra uždrausti sau seksualumą, o išmokti pasirinkti, užuot jautusis priverstai.
• Atkurti ryšį su pasauliu mažais žingsniais. Jei sunku išeiti iš namų, nereikia iš karto reikalauti iš savęs grįžti į visavertį socialinį gyvenimą. Pradėk nuo nedidelių, pakeliamų veiksmų.
• Atskirti kūną nuo kaltės. Tavo kūnas nėra nešvarus dėl to, kas jam nutiko, ir nėra blogas dėl to, kad patiria seksualinį susijaudinimą. Tu turi teisę rinktis, kas su juo vyksta dabar.
• Neskubėti spręsti visko vienu metu. Tavo praeitis, savivertė, seksualinis elgesys ir santykiai yra susiję, tačiau nereikia jų visų išspręsti per vieną dieną.

8. Vienas svarbus klausimas apie tavo saugumą

Rašai, kad esi atstumianti, nebežinai, ką daryti, ir kad, jei egzistuoja pragaras, ten keliausi. Šie žodžiai rodo labai didelį skausmą ir neviltį.

Noriu paklausti tiesiai: ar šiuo metu kyla minčių nusižudyti arba sau pakenkti? Jei taip, ar turi konkretų planą arba ketini tai padaryti artimiausiu metu?

Jei jautiesi nesaugi, nelik viena su šiomis mintimis. Susisiek su žmogumi, kuriuo pasitiki, ir pasakyk jam, kad tau dabar labai sunku. Jei yra tiesioginis pavojus, skambink 112 arba vyk į artimiausią skubiosios pagalbos skyrių.

Pabaigai

Tu rašai, kad labiausiai trokšti užuojautos ir supratimo, bet manai, jog jų nenusipelnei. Tačiau užuojauta nėra prizas, kurį gauna tik tie, kurie niekada neklydo. Ji reikalinga ir tiems, kurie kenčia, gėdijasi, priima blogus sprendimus ir nori suprasti, kaip gyventi kitaip.

Tau nereikia pirmiausia tapti tobula, kad galėtum pradėti sveikti.

Tu nesi tavo patirtas smurtas. Tu nesi tavo seksualinių partnerių skaičius. Tu nesi tavo išdavystė. Ir tu nesi tie žiaurūs žodžiai, kuriais pati save vadini.

Gali prisiimti atsakomybę už savo dabartinius veiksmus ir kartu išmokti elgtis su savimi taip, kaip nuo pat vaikystės nusipelnei būti vertinama – su pagarba, rūpesčiu ir žmogišku orumu.