Kuo daugiau centre turėdavau reikalų ir važiuodavau viešuoju, tuo dažniau tekdavo susidurt viena ar kita forma. Tai senis graibo aute, tai kitas išlipus nuseka iš paskos, tai marozai su mašina seka ir kviečia sėst į vidų. Galiausiai pradedi nujausti kažką, stebėt atidžiau aplinką, jei kažkas įtartinai atrodo, ar spokso ilgiau, ir bandai užbėgt įvykiams už akių (persėst prie moters, pereit gatvę, paskambint kažkam, išjungt muziką ausinėse, apeit statybvietes, marozus ar atokias vietas). Dabar rečiau nutinka ačių dievui, bet ir mažiau mieste dalyvauju ar viešuoju naudojuos. Užjaučiu ir tikiuosi nebeužtaikysi ant tokių!
Įvertinkite straipsnį