Kai man buvo devyneri, aš ir mano geriausia draugė Džinė valandų valandas žaisdavome su „Barbie“ lėlėmis. Beveik visos lėlės, nameliai ir transporto priemonės priklausė Džinei. Aš turėjau tik vieną basą „Barbie“, vilkėjusią išblukusios džinsinės medžiagos suknelę, ir „Barbie“ kopiją su susivėlusiais plaukais, šviesesne oda ir apvalesnėmis galūnėmis – net ne tikrą „Barbie“.
Norėjau gyventi tobulame, saulėlydžio spalvų pasaulyje, kurį sukūrėme Džinos miegamajame, su kotedžu, kemperiu ir „Mustang“. Mano mama sirgo psichine liga, ir vienas iš to privalumų buvo tai, kad man buvo lengva išsisukti, kai ji buvo šalia. Vieną dieną, kai mama kalbėjo telefonu, aš įsliūkinau į jos spintą ir iš jos rankinės paėmiau naują dvidešimtinę. Širdis daužėsi, įsidėjau banknotą į kišenę ir nuėjau gatve iki „Pay-N-Save“, kur nusipirkau „Barbie“ namelį ant ratų. Mane sužavėjo oranžiniai ir geltoni lipdukai, ryškūs kontūrai. Jis buvo mano!
Kai mama pamatė, kaip su juo žaidžiu, paaiškinau, kad tai dovana nuo Džinos. Ji linktelėjo ir grįžo prie pokalbio telefonu. Negalėjau sulaukti, kada galėsiu parodyti namelį ant ratų Džinai.
Po poros dienų mama vėl kalbėjo telefonu, šįkart išsigandusi, sakydama močiutei, kad negali rasti pinigų nuomai. „Žinau, kad jie buvo mano rankinėje“, – sakė ji. „Trūksta dvidešimties dolerių!“ Jos balsas drebėjo, ji buvo ant ašarų ribos.
Man suspaudė skrandį. Žinojau, kad močiutė, kuri niekada netikėjo nė vienu mamos žodžiu, dabar ją plūsta už kvailumą ir neatsargumą. Negalėjau prisipažinti, ką padariau, bet pažadėjau sau, kad daugiau niekada nevogsiu iš mamos.
Christi Krug
Portlandas, Oregonas
Įvertinkite straipsnį