a woman sitting on a swing with her legs crossed
Vaikų seksualumas | Seksas. Klausimai ir atsakymai | Seksologija | Seksualinis švietimas

Kaip tėvams elgtis, jei paaiškėja, kad į seksualinio tyrinėjimo žaidimą vaikas buvo įtrauktas prieš savo valią ir yra stipriai išgąsdintas, sukrėstas?

Teksto dydis: +1, +2, normalus.

Kaip tėvams teisingai reaguoti į besiskleidžiantį vaikų seksualumą, kad netraumuotų savo vaikų, tačiau akcentuotų vertybinius dalykus? Apie tai kalbamės su Aušra ŠŪMAKARIENE, psichologijos magistre, dailininke, dailės terapijos specialiste, dirbančia su vaikais. Kalbėjosi Nijolė KOSKIENĖ.

Kaip tėvams elgtis, jei paaiškėja, kad į seksualinio tyrinėjimo žaidimą vaikas buvo įtrauktas prieš savo valią ir yra stipriai išgąsdintas, sukrėstas?

Reikėtų padėti jam nusiraminti, leisti išsipasakoti, o tada pamokyti, kaip tokiais atvejais elgtis, apsiginti, pasakant, kad, pavyzdžiui, „negalima kitiems rodyti savo užpakaliuko”, „gatvėje ar svečiuose vaikai turi vaikščioti apsirengę”, „negalima taip žaisti, kai kiti žmonės tave mato, tai tavo jautri vieta ir niekas negali jos liesti, tik mama, kai tave maudo, ir gydytojas, kai tu sergi”. Jeigu sužinote, kad nutiko kas nors neįprasta, nereikėtų vėl kalbėti apie įvykį su vaiku ar prie vaiko, jei jis pats nepradeda pokalbio. Perdėtas rūpestis, nuolatiniai perpasakojimai giminaičiams, klausinėjimas neleidžia vaikui natūraliai atsitraukti, užsimiršti, verčia jį tapatintis su aukos vaidmeniu. Be abejo, tėvai turi pasirūpinti, kad tokie atvejai nesikartotų, ir informuoti apie netinkamą elgesį smurtautojo tėvus, mokytojus, policiją.

Kartais trimečiai užsimano pažaisti su tėvų lytiniais organais, dažniausiai – mamos krūtimis. Tėvai neturėtų leistis įtraukiami į šiuos žaidimus. Tėvų kūnas nėra žaislas, jis turi teisę į privatumą taip pat, kaip ir vaiko kūnas, todėl vaikui derėtų paaiškinti, kad tai, ko jis nori, priklauso tik jums.Psichologė Aušra ŠŪMAKARIENĖ

Jei patyręs smurtą vaikas negali nusiraminti, pradeda bijoti likti vienas, blogai miega, liūdi ir toks elgesys trunka ilgiau nei dvi savaites, reikėtų ieškoti specialistų – psichoterapeutų – pagalbos. Patys tėvai gali padėti būdami šalia, palaikydami įprastą dienos rutiną, leisdami kalbėti vaikui apie savo jausmus, pabrėždami, kad kaltas yra ne jis, o smurtautojas. Galima pasiūlyti vaikui nupiešti, kas įvyko, kaip jis jautėsi, vėliau  pasiūlyti sugalvoti nupieštai istorijai gerą pabaigą. Susitarkite, kad piešinio niekam nerodysite ir šio susitarimo laikykitės. Jei vaikas nori piešinį gadinti, reikėtų leisti ir netgi paskatinti tai daryti – užtepti, suplėšyti, išmesti, sutrypti. Tokiu būdu išreiškiami ir paleidžiami intensyvūs jausmai, vaikas greičiau nusiramina.

Įvertinkite straipsnį

0 / 12 Įvertinimas 0

Jūsų įvertinimas:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *