Nobelio premijos laureato romanas – eilinis?

Praėjusią savaitę Švedijos akademija Pietų Afrikos rašytoją Johną Maxwellą Coetzee (Džoną Maksvelą Kutzę) paskelbė 2003 metų Nobelio literatūros premijos laureatu. Akademijos pareiškime sakoma, kad rašytojo kūriniai pasižymi puikia kompozicija, turiningais dialogais ir analitiškumu.

Taip pat pabrėžiama, kad J.M.Coetzee negailestingai kritikuoja griežtą Vakarų civilizacijos racionalizmą ir dirbtinę moralę.

Viena garsiausių J.M.Coetzee knygų „Nešlovė” pernai buvo išleista lietuviškai. Šis kūrinys 1999 metais autoriui antrą kartą pelnė vieną prestižiškiausių – Bookerio – premiją. J.M.Coetzee yra pirmas rašytojas šią premiją gavęs du kartus.

„Nešlovėje” J.M.Coetzee pasakoja apie 52 metų komunikacijos studijų profesorių Davidą Lurie, dėstantį Keiptauno universitete. Profesorius pamilsta vieną iš savo studenčių, kuri jį apkaltina seksualiniu priekabiavimu. D.Lurie apsvarstomas viešajame universiteto tribunole, kuris pareikalauja, kad profesorius viešai atsiprašytų, pasmerktų savo elgesį ir atgailautų, tačiau jis atsisako tai padaryti ir yra išmetamas iš darbo. Tuomet jis išvyksta pas savo dukterį, gyvenančią kaime.

Profesorius ir jo dukra yra baltieji, o visi aplink – juodieji. Dabartinėje postapartheidinėje Afrikoje yra didelis konfliktas tarp juodųjų ir baltųjų: juodieji atgavę laisvę ir baltieji turi tarsi atgailauti už visą blogį, anksčiau padarytą vietiniams gyventojams. Profesoriaus duktė visą savo gyvenimą paskiria tam, kad atpirktų savo protėvių padarytas kaltes. Todėl, kai juos užpuola kaimynų paaugliai vaikai, profesorių smarkiai sumuša ir užrakina vonioje, o dukrą išprievartauja, ji nusprendžia nesiskųsti, kadangi mano, jog tai teisėtas atpildas už tai, kas vyko visą tą laiką. Jos tėvas nelabai nori su tuo susitaikyti...

Profesorius dirba veterinarijos klinikoje, kur užmigdomi nereikalingi gyvūnai. Mėgindamas išgyventi sau tokioje neįprastoje aplinkoje, jis rašo operą apie Byroną (Baironą). Pasak knygos vertėjos Rasos Drazdauskienės, įdomu tai, kad profesoriaus gyvenimui einant, vis paprastėja priemonės, kuriomis jis nori pasiekti savo operos išraiškos tikslą. Iš pradžių jis nori parašyti kamerinį kūrinį, paskui apsiriboja vos ne vaikiškais instrumentais ir keliomis frazėmis, nes mano, kad svarbiausia yra esmė.

„Nešlovės” vertėja R.Drazdauskienė sako, kad šio kūrinio prasmę gana tiksliai apibūdina frazė iš Švedijos akademijos pareiškimo, kuriame J.M.Coetzee skelbiamas laureatu: „Dievišką kibirkštį žmoguje Coetzee atskleidžia atskleisdamas silpnumą ir pralaimėjimą”. „Tai turbūt giliausia žmogiška šio romano prasmė. Jeigu sekame romano veiksmą ir pagrindinio herojaus likimą, matome, kad jis visą laiką smunka žemyn. Romano pradžioje jis yra puikiai susitvarkęs gyvenimą viduriniosios klasės gerbiamas profesorius. Pabaigoje jis sužalotas beprotis, niekieno nesuprantamas, dirbantis krematoriume, gyvenantis vagonėlyje, kažką rašantis. Bet, nepaisant tokio jo savotiško išorinio smukimo žemyn, visą laiką aišku, kad ta dvasia, kuri jam neleido sutikti su parodomuoju teismu universitete ir viešai atgailauti, niekur nedingo. Juo baisesnės aplinkybės, tuo labiau ta dvasia matyti. Žmogiškumo triumfas labai stipriai parodytas. Tai labai stipriai veikianti knyga”, – teigia jos vertėja R.Drazdauskienė.

Kitas dalykas, apie ką J.M.Coetzee rašo ir kitose savo knygose, – kaip gyvena šalis ir visuomenė, kurioje visiškai sugriuvo buvusi santvarka ir tos santvarkos realiai niekas pozityvus nepakeitė. „J.M.Coetzee jokiu būdu nesako, kad apartheidas buvo gerai. Bet jis sako, kad po apartheido irgi neatėjo nieko gera, kad suirutė šalyje yra lygiai taip pat blogai, kaip ir priespauda, išnaudojimas. Jis nepasako, ką reikėtų daryti, kad žmonės galėtų bent pakenčiamai gyventi. Jis tiesiog rodo, kad taip gyventi, kaip dabar gyvena žmonės, sunku ir išgyvenimui reikia kažkokių titaniškų savybių, kurias vis dėlto turi jo herojus”, – sako R.Drazdauskienė.

Vilniaus universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros docentė Regina Rudaitytė pritaria, kad romane juodųjų ir baltųjų santykiai šiandieninėje Pietų Afrikoje narpliojami subtiliai: „Jis nieko nenori prikišamai teigti ar įrodyti, kad štai juodukai išprievartavo tą baltąją, yra blogi, kad juos reikia pasmerkti. Jis nedaro kažkokių tiesmukiškų sprendimų ar išvadų”. Nors knygoje yra nemažai žiaurių scenų, tačiau mėgavimosi smurtu ir prievarta nėra.

Kai kurie užsienio kritikai „Nešlovę” įvertino kaip knygos architektūros stebuklą, sakydami, kad autorius romaną kuria kaip eilėraštį, su daugybe prasminių ritmų, kompozicinių sluoksnių. Knygos vertėjos R.Drazdauskienės teigimu, J.M.Coetzee stilius yra ypatingas.

Tačiau docentė R.Rudaitytė sako neįžvelgianti jokių stiliaus ypatumų. „Jokiomis ypatingomis inovacijomis romanas nepasižymi – ganėtinai tradicinis romanas, tradiciškai sukomponuotas”, – teigia docentė. Pasak R.Rudaitytės, romanas nėra įdomus intertekstualumo požiūriu arba tuo, kaip rašytojas vartoja kalbą, kaip meninę priemonę. R.Rudaitytė sako, kad tai gerai, profesionaliai parašytas, tačiau elementarus romanas, kokių pasaulyje yra prirašyta daug ir jis tikrai nėra vertas Nobelio ar Bookerio.

Nobelio premija, aišku, duodama už visą kūrybą. Bet vienas garsiausių J.M.Coetzee romanų, gavęs ir Bookerį, turėtų šį tą sakyti apie rašytojo talentą.

„Nešlovę” gali skaityti plati auditorija. „Ši knyga jokiu būdu nėra elitinis kūrinys”, – sako R.Rudaitytė. Vertėja R.Drazdauskienė taip pat pripažįsta, kad nėra labai literatūriška knyga, su daugybe citatų, aliuzijų, motyvų. „Yra šiek tiek intelektualių dalykų, bet jie anaiptol nieko neužgožia, jie yra kaip detalės. Šią knygą lengva skaityti ta prasme, kad ji yra parašyta „žmonių kalba”, ji nėra toks literatūrinis kūrinys, kurį skaitai ir jau pačios išraiškos priemonės yra žavios”, – sako R.Drazdauskienė ir priduria, kad knyga sunki ta prasme, kad joje kalbama apie baisius ir sudėtingus dalykus.

Docentė R.Rudaitytė įsitikinusi, kad Nobelio premija yra konjunktūrinė politinė premija. „Vien Anglijoje yra tiek puikių rašytojų, kurie nėra gavę Nobelio ir niekada negaus, ir kurie, mano manymu, daug labiau nusipelnę už šitą autorių. Pavyzdžiui, Johnas Fowles (Džonas Faulzas) seniai nusipelnė būti apdovanotas, tuo tarpu jis nėra gavęs net ir Bookerio. Apie Nobelio premiją šiam rašytojui niekas nekalba”, – sako R.Rudaitytė.

Tačiau knygos vertėja R.Drazdauskienė mano, kad sprendimą paskirti J.M.Coetzee lėmė rašytojo talentas. Pasak vertėjos, nors J.M.Coetzee yra iš Pietų Afrikos, jis – baltasis ir tarsi atstovauja nekorektiškajai pusei. Apie politinį sprendimą būtų buvę galima kalbėti, jei premija būtų atitekusi Sirijos poetui Ali Ahmadui Saidui, kaip kad tikėjosi kai kurie užsienio kritikai. Jie teigė, kad šis arabų literatas gali būti paskelbtas laureatu stengiantis sumažinti pažeminimą ir pyktį, kurį sukėlė JAV invazija į Iraką.