Ar himno kūrėjas buvo gėjus?

Mama

„... minkšto, lėto būdo, labai geros širdies“ cituojant vaižganto žodžius V. Kavolio knygoje (Kavolis 1997:28)

V. Kudirkos žodžiai „Varpe“ apie lietuviškus margučius: „Motina sakydavo, kad tai atneša vaikams „Velykų bobutė“... Numirė motina ir daugiau niekad neatlankė manęs „Velykų bobutė““ pacituoti V. Kavolio knygoje (Kavolis1997:28).

Kita V. Kudirkos citata „Varpe“: Mano motina (...) Labai gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų „dailių“ dalykų mane pritraukė.“ V. Kavolio knygoje (Kavolis1997:28).
V. Kudirkos motina mirė jam būnant devynerių.

Tėvas

Kiek yra žinoma, tėvas, vardu Motiejus, sukilo prieš savąjį tėvą perimdamas jėga iš jo ūkį, vėliau bylinėjosi teisme ir liko abu aršiausi priešai. Turbūt gana drąstiška tiek tiems, tiek šiems laikams.

„Buvo Motiejus įžymus ir gaivališkas žmogus. Vos raštingas, bet iškalbus, „labai teisingas“ ir gudrus, jisai buvo išrenkamas valsčiaus valdininku.“ (Kavolis1997:35).

„mėgo lėbauti, bet dirbo smarkiai (...) ir visus vaikus, neišskiriant nė ligonės Onutės, baisiausiai spaudė į darbą, tiesiog negailestingai, net mušdamas...“ cituojant Vaižgantą (Kavolis1997:36).

„Aprūpinti vaikus, sako Vaižgantas, - buvo tėvo Motiejaus tikra idėja fiksa; privarė jį ligi neurastenijos“ cituojant Vaižgantą (Kavolis1997:37).

Praktiškas, griežtas, tironiškas gaspadorius.

Pilnai gali būti, kad toks beatodariškas savęs ir savo vaikų spaudimas, pasiteisinant ideja aprūpinti vaikus, buvo užslėptas kaltės jausmas, nebylus atsakymas, pasiteisinimas prieš savo paties tėvą, o gal ir prieš save patį, jog jėga perėmė ūkį, nė išimtinės tėvui nepalikdamas. Kita vertus, būdamas gaivališkos, audringos prigimties ir dėl to galbūt neišvengiamai peržengdavęs įvairiausias ribas. Galbūt sunkiu darbu bandė užsimiršti, o gal ir apskritai pasiteisinti, atsipirkti tiek savo, tiek kitų akyse už visas savo klejones. Natūralu, kad vaikai kentėjo nuo tokios „terapijos“ ir mokėjo ne už savo nuodėmes. Panašu, kad stiprių Motiejaus gaivalų ir gėdos trinties ugnyje kentėjo namiškiai.

Vyriausias sūnus šeimoje

Anot Z. Freudo mokinio, A. Adlerio, vėliau sukūrusio savo teoriją, asmenybės formavimuisi turi didelę įtaką ir gimimo eiliškumas šeimoje. Pagal Adlerio teoriją, pirmagimiui yra būdingi tam tikri bruožai.

„Jo psichikos raida vyksta palankesnėmis aplinkybėmis (...) valstiečių pirmagimis nuo vaikystės žino kada nors perimsiąs ūkį, todėl jo padėtis daug geresnė nei kitų vaikų, kurie auga jausdami turėsią palikti tėvų namus (...) vyriausiasis vaikas laikomas tokiu stipriu ir protingu, kad tampa tėvų padėjėju ir jaunesniųjų vaikų prižiūrėtoju (...) Jo nuotaiką atitinka daugmaž tokia minčių eiga: tu didesnis, stipresnis, vyresnis, todėl privalai būti išmintingesnis už kitus ir pan. (...) Jei raida šia linkme vyks netrikdomai, pirmagimis įgis tokių būdo bruožų , kokie būdingi tvarkos saugotojui“ ( Adleris 2003:120).

Panašu, kad bendrais bruožais, šį pirmagimio psichologinį portretą turbūt galime pritaikyti ir Kudirkai. Taip turbūt galėtume paaiškinti ir Kudirkos lyderio savybes, bei taip vadinamą Kavolio socialinį talentą, bei tai, kad mokytojams jis atrodė labiau subrendęs, atsakingesnis, vertas pasitikėjimo, vadovaujančių pareigų...
Gana panašu, kad galiausiai, lietuviai jam tampa jaunesniais sesėm ir broliais, Lietuva prarasta/atrasta šeima, kurios ginti ir saugoti, globoti, auklėti, puoselėti imasi V. Kudirka.

Kita vertus, įdomu tai, kad lietuvių šeimose pirmagimio sūnaus tradicija taipogi buvo gaji. Praktiškai, Kudirka, būdamas pirmagimiu, ir turėjo paveldėti ūkį, tačiau tėvas Motiejus buvo numatęs jam kitokią lemtį – kunigas. Ar tik ne čia slypi esminė šių dviejų vyrų konflikto priežastis? Akivaizdu tai, kad Motiejus nenorėjo jam perleisti ūkio. Prašė net gi pasirašyti, kad jis nereikalaus savo dalies, nepaisant to, kad Kudirka jau sunkiai sirgo...

Kitas klausimas: Kodėl tėvas išleidžia (tėvo versija) Vincui daugiausia pinigų? Nuo ko jis niori prieš Vincą atsipirkti? Jaučia kaltę? Galima tik spėlioti apie priežastis... Viena vertus, Motiejus gyveno ne su Vincuko mama, tai buvo kita moteris, gyva moteris ir su ja jis turėjo vaikų... Gal būt Vincas jam atrodė tarsi antikūnis? Tiesiog žemę norėjo palikti gyvos žmonos vaikams? Kita vertus, Motiejus galėjo baimintis to, kad Vincas anksti subrendęs pasielgs su juo, kaip ir jis kadaise su savo tėvu – atims iš jo ūkį. Nežinia.

Analinis charakterio tipas

Kaip pastebi pats V. Kavolis, V. Kudirkai būdingos analinio charakterio ypatybės (pagal Z. Freudo teoriją), kurios, jo manymu, atsirado tėvui Motiejui veikiant (Kavolis1997:38).

Freudo psichoanalitinėje teorijoje yra du anlino charakterio tipai: analinis-užlaikantis ir analinis–agresyvus. Analiniam-užlaikančiam charakteriui būdingas taupumas, tvarka (pedantizmas), užsispyrimas. Apskritai gal ir tinka Kudirkai, su ta išimtim, jog jis lyg ir nepasižymėjo taupumu, polinkiu į turtų kaupimą: „... Kudirka visiškai nekreipia dėmesio į medžiagines gėrybes...“ (Kavolis1997:38). Kita vertus, kadangi žinom, kad tėvas buvo stiprus materialistas, tai gal ir turi savo paaiškinimą: „Nemaža Vinco Kudirkos charakterio bruožų (...) gali būti paaiškinti kaip sukilimas prieš naminę tėvo tironiją, kaip reakcija į nepriimtiną autoritetinį tėviškumą“ (Kavolis1997:39), „Jisai reagavo į tėvo tironiškumą, tapdamas liberalu ir laisvės kovotoju“ (Kavolis1997:40), o į tėvo materialistiškumą, gal būt reagavo materialių vertybių ignoravimu?... Gal.

Pilnai gali būti, kad Vinco abejingumas turtui galėjo atsirasti būtent po to, kai jis suprato, kad prarado pirmagimio teises (į ūkį), kai suprato tikruosius tėvo ketinimus.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad analinis charakteris gali susiformuoti ankstyvoje vaikystėje, atsiradus fiksacijai, kai vaikas įgauna tualeto įgūdžius. Tad, kai V. Kavolis aiškina tokio charakterio atsiradimo priežastis, kaip tėvo Motiejaus poveikį, tarsi auklėjimu perduotą charakterio ypatybę, bet ne kaip analinę libido fiksaciją ankstyvoje vaikystėje, tai rodo gana paviršutinišką V. Kavolio susipažinimą su Z. Freudo teorija.

Sekant Z. Freudo psichoanalitine teorija, iš jo darbų paaiškėja, kad analiniam charakterio tipui yra būdingas homoseksualumas. Žvelgdami į V. Kudirkos gyvenimą galime pasakyti, kad „Kudirka moterų mėgstamas, bet į jas gilesne emocija neraguoja...“
(Kavolis1997:31).

Galima pasakyti, kad yra ir aršiai užsipuolęs moteriškąją giminę „... žmonos jam pasirodo (...) tautinio darbo trukdytojomis“ (Kavolis1997:32) arba kalbėdamas apie davatkas, Kudirka sako, kad „...davatkų armiją (...) reikalinga (...) visai išdildyti“ (Kavolis1997:76).

Kudirką nuo pat vaikystės kamavo kažkoks nusižengimo, kaltės jausmas, nemeilės, neapykantos sau jausmas. Kavolis tai bando paaiškinti, kaip Vincuko kaltės jausmą dėl edipinių jausmų pamotei. (Kavolis1997:89). Žinoma, gal tai ir galėtų būti tiesa, bet vėlesniame Kudirkos gyvenime mes nesutinkame jokių erotinių gadelių santyliose su moterimis, tad gal tai vis dėlto kaltė dėl užslėpto homoseksualumo?

Tokiame kontekste tampa visai natūralus Kudirkos konfliktas su bažnyčia - krikščioniškoje pasaulėžiūroje nėra vietos homoseksualumui, nėra pateisinimo.

Gal todėl Kudirkai toks artimas visų atstumtojo, ne tik dievo, bet ir žmonių, nuodėmingo Kaino personažas... „Bairono „Kainas“, kurį Kudirka išvertė ir kuris mirties patale buvo jo „numylėtasis“, - šis neramios aistros sukilėlis prieš dieviškąjį autoritetą...“ (Kavolis1997:43).