Jono Pauliaus II svarstymai apie Giesmių giesmę (1 dalis)

Įvadinės pastabos

Christopher West: „1993 metais pirmą kartą atradau Jono Pauliaus II „kūno teologiją“ – 129 pokalbių rinkinį apie žmogišką meilę Dievo plane. Atradau ir iš karto supratau, kad likusią gyvenimo dalį tai studijuosiu ir tuo dalysiuosi. Visai neseniai „Pauline Books and Media“ išleido ilgai lauktą naują Jono Pauliaus II „kūno teologijai“ skirtą leidimą. Be patobulintų, patikslintų vertimo detalių, čia paskelbtos ir šešios Jono Pauliaus II katechezės, neseniai atrastos Vatikano archyvuose. Būtentjos ir yra tolesnių svarstymų apie „Giesmių giesmę“ pamatas.

Kodėl Giesmių giesmė yra taip mistikų mėgstama Biblijos knyga? Kodėl šventieji parašė daugiau komentarų jai nei kuriai nors kitai knygai Biblijoje? Todėl, kad erotinė poetinė Giesmių giesmės kalba, regis, adekvati, išreiškiant ugningą Dievo meilės aistrą ir santuoką su Dievu, į kurią visi esame kviečiami, tačiau, kaip paliudytų daugybė didžių šventųjų, ji yra mažiausiai neadekvati. Dievo amžinasis planas, mistikų dažnai įvardijamas, „susituokti“ su mumis – gyventi su mumis amžinoje meilės vienybėje, kuri Biblijoje prilyginama santuokai.

Taigi, faktas, kad Šventasis Raštas švenčia erotinę meilę, neturėtų mūsų stebinti. Jei visgi stebina, tai gali reikšti, kad labiau esame paveikti manicheizmo (erezija, kūną traktuojanti kaip blogį, priešingą „dvasiniams dalykams“), nei kad autentiškos krikščioniškos/įsikūnijimo pasaulio sampratos.

Krikščionys turėtų pirmieji atpažinti, kad erotinės Giesmių giesmės temos, anot Jono Pauliaus II, yra „esminis šventumo ženklas.“ Gaila, kad dėl tvirtų manicheistinio požiūrio gniaužtų daugybė krikščionių sunkiai sutalpina žodžius „seksas“ ir „šventumas“ viename sakinyje. Ir nors tai gali būti suprantama mūsų pornografinėje kultūroje, tačiau turime stengtis atsikovoti kūno bei santuokinės meilės šventumą. Pamaldus Giesmių giesmės apmąstymas galėtų padėti.

Šventumas neatmeta kūno. Šventumas, kaip tvirtina Jonas Paulius II, įgalina mus išreikšti save per kūną, dovanojant savo kūnus, kaip Kristus save dovanojo. Popiežius tvirtino, jog tai yra įrašyta mūsų kūnuose ir vyrai bei moterys jaučia pašaukimą šventumui. Faktiškai, pirminė santuokinė vyro ir moters sąjunga – „jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos“ (Pr 2, 25) – yra tikras ženklas, anot Jono Pauliaus, kad „šventumas įžengė į regimą pasaulį.“

Giesmių giesmės įsimylėjėlių duetas liudija, jog galime suprasti, kad kūnas „kalba“ dieviškos meilės ir šventumo kalba. Ir ne tik kalba – kūnas dainuoja. Ir ne tik dainuoja, bet gieda kilniausią giesmę iš visų giesmių – Giesmių giesmę. Ar bent jau turėtų taip daryti. Nuodėmė apkartina giesmės natas. Geroji Naujiena yra ta, jog Kristus ateina į šį pasaulį, kad atkurtų tikrąją mūsų širdžių Giesmę, pirmiausia atpirkdamas mūsų kūnus.

Kaip turėtume suprasti šią „erotinio“ pobūdžio bibilinę knygą, apsuptą įvairiausiais nesusipratimais bei prieštaravimais? Pradėkime nuo šv. Pauliaus citatos: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui” (2 Tim 3, 16).

Deja, kai kurie dvasininkai manė, jog šie apaštalo žodžiai netinka erotinei Saliamono Giesmės poezijai. Jonas Paulius II pažymi, kad daugelis šią knygą laikė „šventvagiška“. Ją skaityti nebuvo skatinama ar net draudžiama. Toks požiūris, regis, kilo iš to, ką popiežius vadino „įtarinėjimo interpretacija“. Turėdamas omeny atkaklų nesugebėjimą kūno matyti kitaip, kaip tik per geismo prizmę.

Drąsus erotinės meilės šventimas Giesmėje turėtų būti matomas kaip aiškus biblinis tokio įtarinėjimo priešnuodis. Giesmių giesmė moko mus mylėti žmogiška meile, persmelkta autentiško Dievo vizijos gėrio. Prisiminkime, juk Dievas visa, ką sukūrė, pavadino - „ir tai yra gera“ (Pr 1, 31). Su tokia meile didieji mistikai sėmėsi nuolatinio įkvėpimo iš šios šventos, erotinės poezijos, tad Bažnyčia šias eiles įtraukė į liturgiją (žr. KT 108, 2). 

Turėtume suprasti, kad ši mistinė ir liturginė tradicija labiau nei šalia egzistavusi įtarinėjimų istorija atspindi autentišką Bažnyčios nuomonę apie Giesmių giesmę. Bažnyčia tiki tuo, kam meldžiasi.

Jonas Paulius II pažymi, kad Giesmės santuokinė meilė tam tikru būdu yra susijusi su nuostabia visos biblinės tradicijos santuokine analogija. Tai išties atskleidžia pranašų apibūdintą Dievo santuokinę meilę Izraeliui. Savo ruožtu Giesmių giesmė taip pat skleidžia šviesą į Kristaus vienybę su Bažnyčia, kaip šv. Paulius tai apibūdina laiško efeziečiams penktame skyriuje. Vis dėlto popiežius iškart paantrina, kad „sutuoktinių meilės tema šioje biblinėje „poemoje“ yra už šios didžios analogijos ribų. Sužadėtinės ir sužadėtinio meilė jau savaime yra Giesmių giesmės tema ir tai yra šios knygos originalumas bei savitumas (KT 108, 1).

Cituodamas kai kuriuos Biblijos tyrinėtojus, Šventasis Tėvas kritikuoja tuos, kurie skuba atskirti Giesmę, traktuojant ją tik kaip Dievo „dvasinės“ meilės alegoriją. Tai yra „augančio skaičiaus egzegetų įsitikinimas“, tvirtina popiežius, kad Giesmių giesmė „laikoma tuo, kuo akivaizdžiai yra: žmogiškos meilės giesme“ (KT 108, pastaba 95). Juk „Dievo sukurta ir palaiminta žmogiška meilė gali būti Biblijos knygos įkvėpta tema“ (KT 108, pastaba 97).

Jonas Paulius, regis, sutinka su vienu iš tyrinėtoju, teigiančiu, kad neteisingai interpretuoja Giesmių giesmę tie, kurie „pamiršo įsimylėjėlius“ ar „nupiešė juos suakmenėjusius“. „Tas, kuris netiki žmogiška sutuoktinių meile, tas, kuris privalo prašyti kūną atleidimo, neturi teisės pakilti aukščiau... Ir priešingai, pripažįstantis žmogišką meilę, joje gali atrasti Dievo apsireiškimą“ (KT 108, pastaba 96).

Tai patvirtina esminį įsikūnijimo/sakramentinės realybės elementą. Malonė – Dievo gyvybės ir įsipareigojančios meilės slėpinys – yra perduodama per mūsų žmogiškumą, jo neišvengiant. Cituodamas kitą tyrinėtoją, Jonas Paulius II sako, kad „ištikima ir laiminga žmogiška meilė atskleidžia dieviškos meilės savybes.“ Tai reiškia, kad „Giesmių giesmės turinys kartu yra ir seksualus, ir šventas.“ Kai ignoruojame šventumą, Giesmių giesmę laikome tiktai sekuliaria erotine poema. Tačiau kai ignoruojame seksualumą, įkrentame į alegoriškumą. „Tik suderindami šiuos du aspektus galime teisingai perskaityti šią knygą“ (KT 108, pastaba 97).

Mėginimus skaityti šią knygą Jono Pauliaus II pasiūlytu būdu pratęsime kitoje dalyje.

Parengė Christopher West

Vertė Raimonda Jaloveckaitė