Kiekvienas esame pakviestas būti vyru arba moterimi

Daniel Ange, tapęs vienuoliu, keliasdešimt metų dirbo Ruandoje, vėliau Prancūzijoje, susidurdamas su prieštaringa realybe bei sunkumais, kuriuos patiria šių laikų jaunimas. Trokšdamas padėti jiems pažinti visavertį gyvenimą ir suprasdamas, jog tikrieji jaunimo apaštalai yra patys jaunuoliai, jis, tapęs kunigu, 1984 m. Prancūzijoje įkūrė katalikišką studijų ir evangelizacijos mokyklą „Jaunimo šviesa“ (“Jeunesse Lumiere”). Kun. Danielis Ange parašė ne vieną knygą, kuriose svarstomos lytiškumo ir seksualumo problemos krikščioniškos teologijos ir dvasingumo požiūriu. Jis taip pat jau ilgą laiką tarnauja homoseksualių asmenų sielovadoje. 

Tėve Danieli, keletą gyvenimo dešimtmečių praleidote Benediktinų vienuolyne, gyvenote kaip eremitas (atsiskyrėlis), dabar jau daugiau nei dvidešimt metų keliaujate po pasaulį, pamokslaujate jaunimui, kalbatės apie problemas, su kuriomis jauni žmonės susiduria šiuolaikiniame pasaulyje, o ypatingą dėmesį skiriate lytiškumo temai. Kodėl ir kaip atradote šį pašaukimą?

Grįžęs iš Afrikos, po trylikos metų, praleistų Ruandoje, buvau šokiruotas, nes sutikau daugybę jaunuolių, paskendusių liūdesyje, depresijoje, neviltyje. Labiausiai nustebino tai, kad šie jaunuoliai buvo iš turtingų šalių ir tikriausiai niekad neišgyveno nepritekliaus. Palyginti su Afrikos neturtingais gyventojais, šie, regis, turėjo viską. Buvau įpratęs matyti gyvenimo džiaugsmu trykštančius afrikiečius, todėl tas kontrastas buvo itin ryškus. Ir aš negalėjau to ramiai stebėti. Mačiau jaunų žmonių savižudybes, smurtą prieš vaikus, yrančias šeimas... Negalėjau ramiai miegoti ir apsimesti, kad viskas gerai. Kaip mūsų širdis yra sužeidžiama, taip ir Viešpaties širdis yra draskoma, skaudinama šių dramų. Nes žmogiška kančia labai žeidžia Dievo širdį.

Taigi septynerius metus gyvendamas kaip eremitas svarsčiau, kaip galėčiau dalytis tuo džiaugsmu, kuris yra mano širdyje, kaip galėčiau perduoti tą Viešpaties gyvybę ir visus turtus, gautus iš Bažnyčios, – esmės pažinimą, žinojimą, kas laukia po mirties, galimybę priimti Jėzaus kūną, Dievo atleidimą ir visas tas malones, kurios yra skiriamos mūsų visų laimei. Argi galiu laikyti tą peną tik sau, argi galiu nepasiūlyti ir nesidalyti su tais, kurie miršta iš dvasinio troškulio, būdami toli nuo gyvybės vandens, kurie yra dvasinėje dykumoje. Aš norėjau būti tiltas ir nutiesti elektros laidus, kuriais sroventų šiluma ir šviesa, – tai yra Eucharistija, meilė, gyvenimo pilnatvė. Šie dalykai būtų nešami iš centrinės elektros stoties iki tų visų mažyčių namelių, kuriuose nėra šilumos ir šviesos, kuriuose mirštama iš šalčio. Panašiai nutinka šalyse, kur iškrinta daug sniego ir nutraukiami elektros laidai, kai žmonės staiga lieka be elektros ir kartais tiesiog miršta iš šalčio. Taigi mačiau visą tą dvasinį šaltį ir sąstingį. Tai man nedavė ramybės.  

Kaip į Jus prakalbo Viešpats, parodydamas kitą pašaukimo kryptį? 

Septynerius metus, būdamas eremitu, maldoje klausdavau: „Jėzau, ar norėtum, kad ko nors imčiausi?.. Suprantu, kad turiu toliau melstis už kenčiančiuosius, maldauti, bet jei nori, kad imčiausi ko nors konkretesnio dėl šių jaunų žmonių, Jėzau, prašau, apreikšk tai man“. Ir mano vyskupas liepdavo laukti ženklo, padėsiančio atpažinti kvietimą, padėsiančio šiek tiek pakeisti pašaukimo kryptį, gal net pereiti iš kontempliatyvaus gyvenimo į apaštališką ir pradėti viešai skelbti Evangeliją. Perėjimas iš kontepliatyvaus gyvenimo būdo į apaštališkąjį – tai išties svarbus ir ganėtinai kardinalus pasikeitimas. Taigi ženklas turėjo būti pakankamai aiškus. Tokio ir sulaukėme. Tai buvo mažytis raštelis, skubiai netvarkingai parašytas ir perduotas man jaunuolio, vardu Martenas. Perskaičiau ir buvau visiškai sukrėstas. Pravirkau. Martenas rašė apie savo mokyklą, kurioje mokosi keli tūkstančiai mokinių ir kur mokiniai miršta iš dvasinio troškulio, kur niekas neteikia jokios atgaivos, kur visko bijomasi, kur duodama viskas – pinigai, studijos, žinios, išskyrus tai, kas svarbiausia – Dievas. Pabaigoje buvo sakinys: „Bažnyčia, nepamiršk savo vaikų“. Taigi parodžiau šį laiškelį savo vyskupui, jis buvo labai sujaudintas ir pasakė: taip, tai yra tas mažas ženklas, kurio laukėme. Tai Dievas norįs mane siųsti į misiją, į tą mokyklą, kad atsiliepčiau į gautą SOS šauksmą. Taigi viskas klostėsi po truputį, kaip šv. Pauliui, kai jis gavo žinią ir pagalbos šauksmą iš anų laikų graikų jaunuolio. Paulius paliko viską, gimtąjį Tarso miestelį ir laivu pirmą kartą išplaukė į Europą. Taip prasidėjo Europos evangelizacija.

Štai kaip aš pradėjau naują apaštalinį gyvenimą. Pirmą kartą kalbėjau tiems jaunuoliams, tūkstantinei jaunimo miniai, pagonims ir drauge nuostabiems žmonėms, nieko neišmanantiems apie gyvenimą, nežinantiems, iš kur jie ateina ir kur eina. Labai ieškantiems, laukiantiems ir trokštantiems Dievo. Tai buvo pirmoji ir labai jaudinama patirtis. Aišku, aš siaubingai bijojau, sakiau pamokslą visas drebėdamas, nes pirmą kartą gyvenime turėjau savo tikėjimą liudyti ir apie Dievą kalbėti netikinčiam jaunimui.  

Į lietuvių kalbą išverstos Jūsų knygos: „Tavo kūnas sukurtas meilei" ir „Tavo kūnas sukurtas gyvenimui“. Seksualumą Jūs vadinate šedevru. Tai skamba išties nuostabiai!

Nieko didingesnio ir labiau dieviško nėra, nes tai – Dievo suteiktas gebėjimas vyrui ir moteriai per kūną ir širdį meilėje duoti gyvybę asmeniui, niekada neegzistavusiam, bet egzistuosiančiam per visą amžinybę. Tai tikrai labai dieviška, ir tik Dievas gali tai mums suteikti, nes šia galia Jis dalijasi su žmogumi. Per vyrą ir moterį nauja gyvybė įgauna kūną, paveldi kūno ypatybes bei charakterį, psichologiją, o Dievas suteikia sielą, kuri yra nemirtinga. Ir tai vyksta visada, net kai apie tai nesusimąstome. Gyvybę kuriame drauge. Kiekvienas vaikelis yra paties Dievo trokštamas ir laukiamas. Ir taip jau yra, kad tai, kas išties labai didinga ir dieviška, yra trapiausia. Patys gražiausi dalykai yra patys trapiausi. Pavyzdžiui, neapsakomo grožio kristalai labai greitai dūžta, o plastmasės sudaužyti beveik neįmanoma...

Nekalbu apie seksualumą siaurąja prasme, o kalbu apie lytiškumą, apie tai, kad kiekvienas esame pakviestas būti vyru arba moterimi. Tuo esame labiausiai panašūs į Dievą. Nes mes, būdami tokie skirtingi, galime mylėti vienas kitą ir per meilę duoti gyvybę. Ir iš esmės lytiškumo apibrėžimas – meilė, dovanojanti gyvybę per kūną, yra tas pats Įsikūnijimo apibrėžimas – Dievas per meilę, per savo kūną, prieš 2000 metų per Jėzaus kūną, kuris yra nuolat čia, Eucharistijoje, teikia gyvenimą. Taigi Jėzus atėjo pasiaukoti ir sudievinti, pašventinti šį lytiškumo slėpinį.  

Tačiau šiandienėje žiniasklaidoje toks pagarbus požiūris į kūną itin retas arba visai nesutinkamas. Apie seksualumą dabar kalbama kaip apie prekę, kurią galima pirkti ar parduoti... Taip pat dažnai seksualumas (seksas) tampa meilės sinonimu, šitaip nuvertinamas tikrasis meilės pašaukimas, o tai - kur kas daugiau negu tik kūniška vyro ir moters sueitis.

Taip, tai yra didelė šių dienų drama, šio pasaulio žaizda, nes taip nuvertinamas stebuklų stebuklas, visos kūrinijos viršūnė. Demonas tarsi nutrūksta nuo grandinės, kad sunaikintų lytiškumą, nes tai jam primena patį Dievą. Kad sugriautų, naikintų gyvenimą, velnias atakuoja meilę. Nes žino, kad mūsų gyvybė yra palaikoma mūsų širdyje. Velnias negali pakęsti viso to, kas susiję su lytiškumu, dviejų asmenų meile, nes jis nepakenčia meilės. Jis nekenčia gyvybės, nes jis yra meilę atmetantysis, žudikas, žmogžudys, kaip pavadino pats Jėzus. Viso to, kas susiję su meile ir gyvenimu, jis nepakenčia.

Iš tikrųjų esame laimingi ir tikrai gyvename tik tada, kai esame mylimi ir mylintys. Todėl demonas viską daro, kad lytiškumą iškreiptų, suardytų, kad atskirtų kūną ir širdį, ir gyvybę. O Dievas visa duoda kaip viena. Tai turi būti suvienyta. Mes perskiriame du, mėgindami konstruoti gyvybę „už kūno ribų“, mylėtis, kaip sakoma, be perspektyvų suteikti gyvybę, ir tada meilė miršta. Tada atsiranda nauja kombinacija – meilė ir mirtis. Užuot teikęs gyvybę, lytiškumas teikia mirtį. Tai matome šiandien, kai yra tiek mirčių, vaikų prievartos, sekso komercijos tarptautine prasme... Išraudami meilę iš širdies, atskirdami seksualumą nuo meilės, atiduodame jį vartojimui ir komercijai. Tada meilė liaujasi egzistavusi. Nes meilė turi būti teikiama laisvai, kaip dovana. Meilės turtai išraunami iš širdies, vyro ir moters širdies, tam, kad paprasčiausiai būtų pardavinėjami prekybos centruose. Rezultatas – prostitucija, baisus tarptautinis sekso komercijos tinklas, vedantis į mirtį, vaikų prievartavimas ir žudymas, mirštantys nuo AIDS, tarp jų ir vaikai...

Ir tai iš tikrųjų yra Dievo plano velniškasis apvertimas. Dievas davė lytiškumą laimei, tačiau dabar tai gimdo baimę. Dievas suteikė lytiškumą gyvenimui, gyvybei – tai yra esminis pašaukimas, tačiau tai atneša mirtį. Net ir fiziškai. Per 2007 metus pasaulyje nuo AIDS mirė daugiau nei 3 milijonai žmonių. Ne mažesni skaičiai mirštančiųjų yra ir nuo kitų lytiškai plintančių ligų. Ir visa tai per seksą! Tai Dievą visiškai sukrečia. Todėl turi būti šansas jaunimui susigrąžinti pirmapradį lytiškumo grožį, susigrąžinti jo esmę. Vadinasi, reikia lytiškumą saugoti nuo viso to, kas naikina ir žeidžia. Taip pat kaip saugome gamtą nuo cheminių teršalų, kaip saugome miškus, kad nebūtų kertami medžiai, kaip saugome vandenis, kad žuvys nežūtų, taip turime saugoti ir lytiškumą. Ačiū Dievui, dabar jau pakankamai didelis dėmesys skiriamas ekologijai. Tai labai reikalinga ir sveikintina. Ačiū visiems, kas prie to prisideda.  

Tad kokia didžiausia lytiškumo sampratos spraga šiuolaikiniame pasaulyje?

Viešojoje erdvėje dar nėra suvokta, kaip skubiai reikia susirūpinti žmonių būties ekologija. Šiuolaikinėje visuomenėje ypač reiškiasi kontraceptinis mentalitetas - bijomasi gyvybės. Statistika rodo, kad Vokietijoje, atrodo, 37 proc. vaisingo amžiaus moterų nenori turėti vaikų. Mus užvaldžiusi gyvybės baimė. Tai yra Europos pabaiga. Civilizacijos pabaiga, jei nebėra gyvybės troškimo. Iš tikrųjų už noro vartoti kontracepciją slypi baimė. Tik maždaug po keturiasdešimties metų medicinoje imama fiksuoti ilgo cheminių kontracepcijos priemonių vartojimo pasekmes. Pastebimi įvairiausi sutrikimai ir, aišku, dažni nevaisingumo atvejai. Nes tai yra dirbtinis viso moters organizmo sutrikdymas, gražaus moteriško ciklo suardymas. Reikia mokytis kūno ekologijos. Reikia mokytis gerbti natūralų moters ciklą, kuris yra toks subtilus ir trapus, lygiai taip, kaip mes gerbiame ir saugome medžius, gėles, upių vandenis. Ekologiško elgesio gamtoje mes sparčiai mokomės, o kūną dar vis teršiame įvairiausia chemija.

Taip pat manome, kad sekso srityje galima daryti viską. Turėdami būdų užkirsti kelią motinystei, elgiamės su kūnu tarsi su objektu įgeidžiams tenkinti. „Aš galiu daryti viską, ką tik noriu“. Būtų tas pat, jei vairuotojams kelyje būtų suteikiama absoliuti laisvė – nebūtų jokių vairavimo taisyklių, jokių sutartinių ženklų, raudono šviesoforo signalo, greičio ribų... Įsivaizduokite, kad galėtume daryti, ką tik norime. Galėtume vartoti alkoholį, važiuoti priešpriešine kelio juosta, lėkti 300 km/val. greičiu... Laisvė, visiška laisvė, revoliucija keliuose! Aišku, susivoktume gana greitai. Nereikia ir tos absoliučios laisvės. Užtenka faktų, jog per šešiolika metų nepriklausomos Lietuvos keliuose žuvo apie 13400 žmonių! Lygiai tas pat ir su lytiškumu. Todėl tik žinodami kelio ženklus ir laikydamiesi taisyklių galėsime apsaugoti meilę nuo kančios, blogio, net ir nuo fizinės mirties. Kaip tik dabar visame pasaulyje jaunimas išreiškia didelį susirūpinimą tolimesne žmonijos sveikata ir kelia klausimą – kokia kryptimi einame? Įteisiname homoseksualias santuokas, įvaikinimą homoseksualų šeimose, tai gal jau greitai įteisinsime kraujomaišą, lytinius santykius su gyvūnais… Visa tai reikia kažkaip sustabdyti!

Jau dabar jaunimas nebeturi jokių orientyrų, žmonės atsisako tokių vertybių kaip nuoširdumas, sąžiningumas, nebėra skirtumo tarp gėrio ir blogio. Dar lieka tie du poliai, paskutinis vertybinis orientyras, ant kurio laikosi visa žmonija – vyras ir moteris. Ir staiga, bum! Nebėra polių, baigta, esą tai tik kultūrinis palikimas, krikščionių išsigalvojimas... Nebėra skirtumo tarp žmogaus ir gyvūno, gyvūnų teisės vis plečiamos. Gyvūnai saugomi labiau negu žmonės: ką tik gimęs lokiukas vertinamas labiau nei žmogaus embrionas! Ir apie tai kuo plačiausiai kalbama viešojoje erdvėje. Taigi įsivaizduokite jaunuolį, kuris auga tokioje aplinkoje. Nebėra nieko, į ką būtų galima atsiremti, nebėra jokio vertybinio pagrindo, kad asmenybė susiformuotų. Viskas jam leidžiama, viską jis gali susigalvoti, įsivaizduoti, kaip nori, jau nėra nieko objektyvaus. Iš to kyla baisi prievarta. Nes labiausiai sužeisti vaikai tampa kriminaliniais nusikaltėliais. Jų pagalbos šauksmas virsta prievarta. Žudikais jaunuoliai tampa dėl to, kad patys yra sužeisti, nes nebuvo pakankamai mylimi. Jei viskas tokiu tempu judės, po 5–10 metų patirsime dar daugiau prievartos. Užaugs ta karta, kuri kitaip ir negalėjo susiformuoti šitokioje netinkamoje aplinkoje.

Būtent dėl to mano svarbiausias tikslas – kalbėtis su jaunais žmonėmis ypač jautriomis lytiškumo temomis. Tai iš tikrųjų rūpi visiems jaunuoliams, nesvarbu, ar jie krikščionys, ar ne, ar jie tikintys, ar netikintys. Tai rūpi ir vaikinams, ir merginoms. Yra daug netikinčių jaunuolių, kurie turi grožio, meilės, pagarbos vertybių sampratą ir trokšta tomis vertybėmis vadovautis. Tos žmogiškos ir amžinosios vertybės, laimė, dar gyvos jaunuolių širdyse. Tos vertybės yra krikščioniškos, bet mes net nebeįvardijame jų kaip krikščioniškų.

Ir lytiškumo tema yra tarsi strateginė kryžkelė, kurioje visi jaunuoliai užduoda tuos pačius klausimus. Nesvarbu, ar jie būtų iš Japonijos, Kamerūno, Kanados ar Lietuvos, visi susiduria su tomis pačiomis problemomis. Kiekvienam yra duotas kurios nors lyties kūnas.

Taigi manau, kad Bažnyčia turi skubiai reaguoti ir būtent lytiškumo plotmėje skleisti Dievo šviesą. Apšviesti. Atkreipti dėmesį į lytiškumo slėpinio žavesį ir dievišką grožį.  

Žinome, kad Jūsų knygos yra išverstos net į dvylika kalbų, minėjote, kad nuolat gaunate laiškų iš jaunuolių, gyvenančių įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Jie atvirai dalijasi savo problemomis ir skausmu. Ar galėtumėte papasakoti, nuo ko labiausiai kenčia jauni žmonės, kokios žaizdos juos labiausiai kamuoja, kas juos labiausiai jaudina?

Taip, išties aš gaunu begalę laiškų iš viso pasaulio jaunimo. Ir beveik visuose yra labai daug kančios, kalbama apie problemas, sunkumus. Toje srityje, kuri turėtų teikti tik laimę, džiaugsmą, gyvybę, iš tikrųjų yra labai daug kančios. Jaunuoliai tampa aukomis dėl šiuolaikinėje visuomenėje esančios tam tikros kolektyvinės neurozės, kai seksualumas yra suvokiamas tik kaip fizinis aktas. Net iki gyvuliško aspekto. Tai iškreipia meilės prigimtį, nes vien tik fizinė meilė (fizinis aktas) niekada neužpildo širdies, tam reikia švelnumo, tikros meilės, saugumo, širdies intymumo. Ir kai šį milžinišką užtaisą, kurį turėtų valdyti meilė, sumenkiname iki fizinio seksualumo, širdis lieka visiškai tuščia, siela lieka visiškai tuščia.

Daugybė žmonių, kurie yra įsipainioję į seksualinius ryšius, įklimpę tame liūne, tiesiog nusižudo. Vakarų šalyse apie 25 proc. jaunų žmonių pasitraukė iš gyvenimo dėl pornografijos. Tai baisu. Savižudybė – įrodymas, kad toji pornografija neatneša laimės. Ir jaunuoliai tampa aukomis, nes spaudimas yra milžiniškas. Pvz., mobiliaisiais telefonais siunčiami pornografiniai vaizdai, iškrypėliškos nuotraukos, suteikiama galimybė internetu matyti pašnekovą, kuris gali prieš tave nusirenginėti ar masturbuotis... Viskas dabar įmanoma. Tai kaip bombardavimas. Ir jaunuoliai tampa tokio karo aukomis. Tačiau bombos karo lauke griauna miestus ir namus, o šios bombos žeidžia jaunų žmonių širdis ir sielas, kartu ir žmonijos gyvenimą.

Jaunuoliai labai kenčia, kai susiduria su šeimos destrukcija. Kiek yra vaikų, patiriančių šeimose sunkumus, įtampą, išgyvenančių savo tėvų skyrybas ar gyvenančių nepilnose šeimose, tik su vienu iš tėvų. O kur dar sklandančios idėjos apie vaikus, auginamus homoseksualių asmenų šeimose, apie lyties keitimo operacijas ir t. t. Tokiose šeimose išauga sumišę, be aiškių saviugdos gairių bręstantys paaugliai, neturintys artimo asmens, su kuriuo galėtų sutapatinti save ir savo lytiškumą... Juk kiekvienam mažam berniukui reikia tėčio, o mergaitei mamos, į kuriuos galėtų lygiuotis. Jie mokosi iš savo šeimos. Tačiau neturėdami galimybės to patirti ir išgyventi, vaikai sužeidžiami. Dažnai tai tampa viena iš svarbiausių homoseksualumo priežasčių. Taip, tai dažniausiai kyla iš sužeistumo ir meilės trūkumo.  

Kokį išsigelbėjimo kelią galima būtų parodyti tiems sužeistiems jaunuoliams?

Čia reikia gydymo. Laimė, Jėzus atėjo padėti mums išgydyti seksualumo iškrypimus per savo gyvybę, per sakramentus. Nes dažniausiai priežastis glūdi jau kūdikystėje, todėl svarbu žinoti išgydymo kelią. Sutikau daug jaunuolių, kurie turėjo homoseksualių polinkių ir manė, nes taip teigė visi aplinkiniai, kad tai įgimta ir nepataisoma, kad tai genetiška. O vėliau, įgiję kitokios patirties, pavyzdžiui, kurį laiką per atostogas pagyvenę su kokia nors darnia šeima, pirmą kartą gyvenime pamatė, kad yra mama ir tėtis, kurie myli vienas kitą ir vienas kitą papildo. Tie jaunuoliai tarsi patyrė apreiškimą. Iki tol normalių santykių jie nebūdavo matę, nes tėčio niekada nebūdavo namie arba jie visai nepažinojo savo tėčio, arba tėtis buvo piktas ir žiaurus, o mama – užguita. Taigi patirties žaizda ima gyti, kai žmogus pažįsta tą nuostabų vyro ir moters abipusio papildymo dėsnį. Tokiems jaunuoliams gyvenimas bendruomenėje kartu su poromis, šeimomis, matant šeimą Dievo šviesoje, yra tikrasis gydymas. Jie sako: nenoriu, kad mano vaikai kentėtų taip, kaip aš, kad būtų taip pat žeidžiami, kaip aš vaikystėje. Todėl mokysiuos mylėti. Stebime nuostabų asmenybės brendimą, išsivadavimą iš jausminių psichologinių žaizdų.

Aš sutikau ir mačiau daugybę jaunų žmonių, kurie manė esą homoseksualūs visam gyvenimui, tačiau, praleidę metus evangelizacijos mokykloje, visiškai išgijo. Jie gyveno sveikoje aplinkoje, kur laikomasi gražios skaistybės. Tai nuostabus gydymas. Praėjusią vasarą sutikau du jaunus žmones, vyrą ir žmoną, kartu su vaikučiais. Jiedu papasakojo savo istoriją. Jie gyvenę skirtinguose kraštuose. Abu skaitę vieną iš mano knygų apie homoseksualumą, abu sau prisitaikę konkrečius patarimus, kurie jiems padėjo išgyti. Galų gale jie susitikę, sukūrę šeimą, esą labai laimingi... Nuostabi istorija.

Taigi pasikeisti tikrai įmanoma. Tačiau reikia žinoti, kaip priimti tuos jaunuolius, kurie kenčia, yra gležni. Reikia juos lydėti su didele meile, švelnumu, užuojauta, kaip Dievo vaikus. Ir niekada nemarginalizuoti, neatskirti, nepašiepti, bet mylėti juos. Padėti kam nors galime tik labai mylėdami. Nes tikra meilė trokšta žmogui tiesos, laimės, linki paties geriausio – asmenybės išsiskleidimo. Homoseksualūs asmenys kenčia negalėdami pratęsti gyvybės, nuolat keisdami partnerius ir neįstengdami išsaugoti ištikimybės... Tai išties didelė kančia. Ir jei aš iš tikrųjų myliu, tai juk nenoriu, kad žmogus kentėtų, nenoriu jam teikti skausmo. Sakyti, jog viskas gerai, gyvenk kaip tik nori, būtų tas pats, kaip sergantį ir karščiuojantį vaiką palikti ligoje, sakyti, kad viskas yra labai gerai... Tikra meilė trokšta žmogui gėrio. Taigi pirmiausia reikia juos mylėti.  

Ar skaistumas tebėra įmanomas XXI amžiuje? Ar ši Kristaus žinia dar nėra pasenusi šiuolaikiniam pasauliui?

Žaviuosi matydamas, kiek jaunuolių, gyvenančių visuomenėje, kuri yra neurotiškai apsėsta seksu, kurioje kalbama tik apie seksą seksą seksą, kai viskas suvedama tik į seksualinį ryšį fizine prasme, vis dėlto sugeba išlikti skaistūs. Net ir tokioje aplinkoje galime kalbėti apie neįtikėtiną apsaugą, padedančią jaunuoliams visa tai permąstyti ir išlikti skaistiems, neturėti jokių seksualinių santykių iki pat santuokos. Aš dvasiškai palydžiu nemažai sužadėtinių, kurie per visą sužadėtuvių laiką savo meilę vienas kitam išreiškia švelnumu ir lytinį gyvenimą pradeda tik sulaukę santuokos – taip, kaip Dievas trokšta jų laimei. Todėl džiugu, kad daugiau nei galime įsivaizduoti, šimtai tūkstančių jaunuolių JAV ir Brazilijoje viešai, prieš minias žmonių, pasižada išsaugoti nekaltybę ir skaisčius meilės ryšius iki santuokos. Šie jaunuoliai yra įvairiausių konfesijų ir tikėjimų, tai ir katalikai, ir stačiatikiai, evangelikai, liuteronai, judėjai, musulmonai. Tarp jų yra ir netikinčių jaunų žmonių, tų, kurie, pajutę skaistybės grožį, trokšta puoselėti šią vertybę. Tokį pažadą duodantys jaunuoliai suvokia, kad skaistybė yra meilės apsauga. Tartum atmosferos sluoksnis, saugantis žemę nuo žalingų saulės spindulių. Be saulės nebūtų gyvybės, tačiau saulė gali viską sunaikinti, sudeginti ir derlingą žemę paversti dykuma. Taigi reikia, kad kažkas apsaugotų. Ir ta apsauga yra skaistybė, kurią daugelis jaunų žmonių atranda.

Viešpats taip pat pakviečia pašvęsti jam nekaltybę, net jei ir fiziškai nekaltybę esame praradę, pakviečia savo nekaltybę paaukoti Jėzui. Tai žmonės, kurie jaučia pašaukimą kunigystei, vienuoliškam ar pašvęstajam gyvenimui. Tai tūkstančiai vaikinų ir merginų visame pasaulyje. Afrikos, Brazilijos noviciatuose mačiau daugybę gražių, stiprių, sveikų ir labai jaunų, 20-24 metų žmonių, kuriems Jėzus suteikė dovaną – pasidalijo su jais savuoju tikru skaistumu. Jėzus sujungė juos su savimi skaistybėje. Šie jaunuoliai yra tarsi rezistentai. Lietuvoje jūs turėjote tokių drąsių žmonių, kurie priešinosi carizmui, stalinizmui, komunizmui, sovietiniam režimui. Šimtai jaunų rezistentų kovojo, nes norėjo apsaugoti savo mylimos šalies laisvę. Tas pat yra, kai puolama meilės šalis, kai priešai niokoja meilę, vėl grįžta rezistencija. Tie jūsų žemės rezistentai, kurie kovojo miškuose, būdami toli nuo savo namų, nuo šeimos, nuo žmonos ir vaikų, taip pat turėjo gyventi skaisčiai, nes reikėjo kovoti. Ir šiandien panašiai daugybė jaunuolių paaukoja asmeninę galimybę sukurti šeimą, kad galėtų tapti šeimos tarnais.

Kunigai bei pašvęstieji atsižada savo šeimos, kad taptų skaisčiais šeimos tarnais. Atsisako fizinio seksualinio ryšio, aišku, gerbdami Dievo jiems suteiktą vyro ar moters lytį, tačiau atsisako seksualinių santykių tam, kad galėtų būti jaunimo tarnais, liudijančiais tą seksualumo slėpinį. Ir netgi yra pasiruošę paaukoti savo gyvybę, kad apsaugotų šį meilės ir gyvybės slėpinį. Tai yra Dievo dovana. Kaip ir nauja nekaltybė. Net ir praradusiems nekaltybę fizine prasme Jėzus ją sugražina, jeigu taip galima sakyti, kartu su atsivertimo malone. Suteikiamos Dievo dovanos – tyrumas ir skaistumas. Didelė laimė tokiu būdu atsiliepti į šį Jėzaus kvietimą.  

Ką galėtumėte pasakyti toms poroms, kurios renkasi bendrą gyvenimą ne santuokoje, kai jaunuolis ir mergina pirmiausia trokšta pažinti ir išbandyti vienas kitą? Kad dar prieš ištardami santuokos įžadus suprastų, ar galės būti ištikimi vienas kitam visą gyvenimą, ar ne.

Aš galiu suprasti, kodėl mylimieji nori išbandyti vienas kitą prieš santuokinį gyvenimą. Bet patirtis rodo, kad tai nėra geras kelias į gilią ir ištikimą meilę. Gyvendami nesusituokę, du žmonės yra besitęsiančio netikrumo valdžioje, nes nėra įsipareigojimo, taigi kitas gali palikti bet kada, iškilus pirmiems ginčams ar sunkumams. Nėra meilės, nėra liudininkų, nėra santuokos šventimo, į kurį esame kviečiami. Meilė reikalauja ir įsipareigoti, nes ji duodama amžinybei, visam laikui. Taigi valdo netikrumas. Prancūziškai sakome, kad „cohabiter“ – gyventi susidėjus, reiškia „cohesiter“ - abejoti. Jei nesituokiame, vadinasi, dar nesame tikri, abejojame. Gyvename kartu, vis mėginame suprasti, ar tikrai esame skirti vienas kitam. Visa tai turėtume pereiti kaip sužadėtiniai. Jau gyvenant kartu paprasčiau viską palikti taip, kaip yra, nedarant jokio žingsnio, apsisprendimo. Taip prarandame privalumą keliauti kartu į santuoką. Turėti bendrą tikslą. Ir skyrybų atveju, jei visgi paaiškėja, kad du žmonės nebuvo skirti vienas kitam, daug skaudžiau ir sunkiau išgyventi skyrybas tiems, kurie praktikavo intymius santykius, galbūt net ilgą laiką. Todėl išsiskyrimas po bendro gyvenimo palieka labai gilias žaizdas. O tuo atveju, kai nebuvo praktikuojami intymūs santykiai, skyrybos būna daug lengvesnės. Tada, net ir suvokus, kad neįstengtum būti kartu visą gyvenimą, įmanoma likti gerais draugais.

Gyvendami nesusituokę, tikintieji atsisako didelės Dievo malonės – Santuokos sakramento. Atsisako Dievo dovanos. Jis duoda Šventąją Dvasią, suteikia jėgų išsaugoti ištikimybę ir augti meilėje. Santuoka nėra galutinis tikslas, tai tik naujos meilės pradžia. Aišku, jau ir prieš santuoką gali egzistuoti gili meilė, tačiau pradedant santuoka, pati Dievo meilė ir Šventosios Dvasios meilė nusileidžia į mūsų širdį. Mes iš tikrųjų mylime vienas kitą Dieve. Santuokoje Dievas patiki man sutuoktinį/-ę. Dievas pasitiki mano pasirinkimu. Dievas patvirtina laisvą mano valią, laisvą mano pasirinkimą, sakydamas, jog jis/ji mano sutuoktinis/-ė yra tas, per kurį tapsiu šventas/-a. Ir aš Tau, Dieve, patikiu jį iš savo širdies. Nuo to momento jau gyvenama Dievo šviesoje, ir tokia meilė yra daug gilesnė. To nėra iki santuokos.

Nesantuokinį gyvenimą būtų galima palyginti su seminaristo, kuris dar nėra gavęs kunigo šventimų, mėginimu laikyti mišias. Galbūt jis jau puikiai išmokęs visą mišių eigą, visus reikalingus gestus ir veiksmus, tačiau tikros mišios neįvyks, duona netaps Kristaus kūnu. Nes seminaristui dar nėra suteiktas sakramentas, Dievo malonė ir tam tikri įgaliojimai. Tas pat yra su Santuokos sakramentu. Kol gyvename nesusituokę, neturime tos sakramentinės malonės. Ir matome, kad didžiausia dalis skyrybų Prancūzijoje, Belgijoje įvyksta labai greitai, jau antrais trečiais santuokos metais ir būtent tose šeimose, kurios prieš tai gyveno nesusituokusios. Galvojame, kad tai turėtų būti geras pasiruošimas santuokai, tačiau statistika rodo priešingai. Skaistus išlaukimas iki santuokos ugdo valią, augina, sutvirtina dvasinį ryšį ir teikia drąsos.  

Ačiū už pokalbį.  

Kalbino Raimonda Jaloveckaitė