Klaidinga manyti, kad seksualumas ir erotika, lytinis potraukis ir meilė - tai iš esmės tapatūs dalykai. Reikėtų pasakyti: kuo erotiškesnis žmogus, tuo mažiau jis kenčia nuo savo seksualumo, ir priešingai. Tad trumparegiui, kuris dėl savo cinizmo vis dar teigia šių dviejų reiškinių identiškumą, nurodysime bent tai, kad lytinis potraukis auga suartėjant kūnams, o meilė skaisčiai liepsnoja, kai mylima būtybė toli; meilės gyvastingumui būtinas ilgesys. Aš net pasakyčiau, kad egzistuoja tiktai platoniška meilė, visa kita, ką vadiname meile, tėra paprasta kiaulystė. Yra tiktai viena meilė: meilė Beatričei, Madonos garbinimas. O lytiniam aktui - tiktai Babilono ištvirkėlė. Žinome, kad moteris gražiausia ne savo nuogybe. Apsinuoginusi moteris gali būti graži tik meno kūriniuose, kaip skulptūros ar dailės objektas, bet gyva nuoga moteris jau vien todėl neatrodo graži, kad lytinis potraukis atima galimybę bešališkai stebėti. O juk tai būtina tikro grožio pripažinimo sąlyga. Be to, atskiros moters kūno dalys gražesnės, negu kūno visuma. Aišku, ištvirkėlis neprotestuoja prieš nuogybę, nes ji nesulaiko jo dėmesio: jis jau negali mylėti, jis tiktai trokšta turėti (valdyti). Tikra meilė drovi, kaip ir tikra atjauta. Aiškinti, kad myli, nors tuo nuoširdžiai tikime, būtų didžiai begėdiška; tai būtų tas pats, kaip pasakyti moteriai: aš jūsų aistringai geidžiu; pirmiausia - tai begėdiško poelgio idėja, antra - tai begėdiškos k lbos idėja.