Seksualumas ir jo reikšmė žmogaus gyvenime

Seksualumas. Praeitis ir dabartis

Mes gyvename tokiu metu, kai žmogaus seksualumas yra nuolatos pabrėžiamas ir išryškinamas. Susiduriame su seksualumo apraiškomis televizijoje, spaudoje, mene. Gundančios pusnuogės moters įvaizdis dažnai naudojamas įvairiausių produktų reklamose. Žiniaskiaida siūlo mums tipinius seksualinio elgesio modelius. Lytinio gyvenimo vadovėliai ir daugybė sekso ekspertų nurodo, koks turėtų būti tobulas seksualinis gyvenimas. Aprašoma padėtis iš esmės skiriasi nuo karalienės Viktorijos laikų situacijos.

Seksualinių represijų eroje buvo pritariama tiems, kurie visais įmanomais būdais slopindavo ir slėpdavo savo seksualumą, buvo idealizuojamas ir skatinamas susilaikymas. Vyrai ir moterys bendraudavo „nekaltai", tarsi neturėdami lytinių organų. Palaipsniui iš seksualinių draudimų epochos perėjome į naują amžių, kur vyro ir moters santykiai beveik visuomet yra apibūdinami sekso požiūriu. Karalienės Viktorijos laikais vyrai ir moterys užsiimdami seksu jausdavo kaltę. Dabar jaučiama kaltė ir gėda, jei seksualinių ryšių nėra. Garsus psichologas Rollas May'us yra taikliai pasakęs, kad Viktorijos epochos asmenybė ieškojo meilės be sekso, o šiuolaikinė asmenybė ieško sekso be meilės.

Kitas psichologas K. Obuchovskis teigia, jog lytinio poreikio tenkinimas lytiniu aktu tapo visuomeniniu aktu ta prasme, kad dviejų žmonių lytiniai santykiai turi savo visuomeninį atspindį. Su seksualumu siejami asmenų ypatumai, tokie kaip lytinis pajėgumas ar fizinis patrauklumas, visuomenėje laikomi vertingais asmens bruožais. Tačiau tokie bruožai, kaip drąsa ar bailumas, yra laikomi jo trūkumais, o ne paprastomis fizinėmis savybėmis. Dažnai seksualinius jaunimo santykius sąlygoja tai, kad jaunuoliai nori atrodyti suaugę ir atitinkantys šiuolaikinius seksualumo standartus. Taip, palyginti su karalienės Viktorijos laikais, mes įgijome seniai trokštamą seksualinę laisvę ir galimybę reikšti savo seksualinį potraukį. Tačiau, nepaisant šių pokyčių, mūsų padėtis ne taip jau ir pagerėjo, nes didelė seksualinio aktyvumo dalis yra veikiau psichologinės įtampos iškrova, o ne tikrasis seksualinis potraukis.

Seksualumas ir psichoanalizė

Dažnai tenka girdėti nuomonę, kad žymus psichoanalizės kūrėjas Zigmundas Froidas paskelbė seksualinį potraukį pagrindiniu asmens gyvenime. Kai kas net kaltina Z. Froidą už tai, kad jo teorija tarytum sąlygojo pernelyg didelį seksualumo vaidmenį žmogaus gyvenime. Sakoma, kad nepatenkintas seksualinis instinktas sukelia neurozę. Tačiau iš tikrųjų mes nežinome, ar neurozė yra lytinio susilaikymo rezultatas, ar lytinis susilaikymas yra paslėptos neurozės požymis. Tai reiškia, kad negalime nustatyti priežasties ir pasekmės ryšių. Verta prisiminti, kad Z. Froidas gyveno tais laikais, kai žmogaus seksualumas buvo slopinamas, todėl jo didžiulis nuopelnas yra tas, kad jis iškėlė psichoseksualinio vystymosi svarbą ir bandė sugrąžinti seksualumą į tuometinę visuomenę. Tačiau tai dar nereiškia, kad Z. Froidas buvo neribotos seksualinės laisvės propaguotojas.

Prarandame malonumo pojūtį

Z. Froidą būtų galima kritikuoti už jo skelbiamą malonumo principą, pagal kurį žmogus gyvena siekdamas malonumo. Įžymus psichoterapeutas Viktoras Franklis pastebėjo, jog malonumo principas pats sau prieštarauja ir pats save paneigia. Tie, kurie į malonumą žvelgia kaip į gyvenimo principą, nesupranta, kad malonumas iš tikro yra tik rezultatas. Jeigu mes malonumą padarome troškimo objektu ir koncentruojamės į jį, tai jį prarandame. Paradoksalu, bet kuo daugiau žmogus siekia malonumo, tuo didesnė tikimybė, kad jis jo nepatirs. Psichologų praktika parodė, kad seksualumas sutrinka tuomet, kai sąmoningai skiriame jam pernelyg daug dėmesio. Kuo daugiau partneriai kreipia dėmesio į patį lytinį aktą, o ne vienas į kitą, tuo labiau nukenčia lytinis aktas. Taip atsitinka, kai vyras nori pademonstruoti moteriai savo potenciją, o moteris stengiasi įrodyti sau ir vyrui, kad ji nėra frigidiška. Taigi malonumas – natūrali lytinės sueities pasekmė – tampa tikslu, kurio niekaip nepavyksta pasiekti. Panaši yra ir mylėjimosi būdų situacija: tarp knygų, kuriose patariama, kaip reikėtų elgtis seksualinio susijaudinimo metu, ir žmonių, kurie patiria malonumą mylėdamiesi, skaičiaus yra atvirkštinė priklausomybė. Skirdami ypatingą dėmesį fizinės meilės būdams, savo kūrybinį požiūrį į seksą neišvengiamai verčiame mechaniniu, dėl to dingsta natūralus spontaniškumas, žaismingumas, nejaučiame malonumo.

Trys santykių lygmenys

V. Franklis skiria tris pagrindinius asmenybės sluoksnius ir požiūrius į juos. Pirmasis, viršutinis asmenybės sluoksnis (ir pats primityviausias požiūris į asmenybę) yra seksualinis. Fizinė kito žmogaus išvaizda yra seksualiai jaudinanti ir sukelia seksualinį potraukį. Seksualinio pobūdžio santykius lemia žmogaus patraukli išvaizda, geros manieros, gražūs drabužiai.

Kitas sluoksnis - erotinis. Jis labai skiriasi nuo seksualinio. Nubrėžiama griežta riba tarp seksualumo ir erotiškumo, nes erotiškumas aprėpia daugiau negu tik seksualinį susijaudinimą, jis priklauso gilesnei, psichinei asmenybės sferai. Fizinės partnerio savybės sukelia seksualinį susijaudinimą, bet kartu mus žavi ir kitos, psichinės, partnerio savybės. Susižavėjęs kitu žmogus yra ne tiek susijaudinęs fiziškai, kiek psichologiškai emocionalus. Tačiau nei erotinių, nei seksualinių santykių negalime vadinti intymiais, nes tokie ryšiai nepajėgia paliesti žmonių širdies ir sielos.

Tai įmanoma tik trečiame santykių lygmenyje – pačios meilės, kuri simbolizuoja santykių viršūnę. Meilė yra paskutinė erotinių santykių stadija, nes tik meilė gali taip giliai įsiskverbti į širdį, dvasią ir protą. Meilė yra naujas tarpusavio santykių etapas, kai žmonės pradeda bendrauti ne tik fiziškai ir erotiškai, bet ir dvasiškai. Dvasinis artumas yra aukščiausia dviejų asmenybių intymumo ir partnerystės forma. Mylinčiam nepakanka fizinių ir erotinių būsenų, jam svarbus mylimojo dvasingumas, pasireiškiantis unikaliu, nepakartojamu pavidalu.

Seksualumas ir meilė

V. Franklis knygoje „Žmogus ieško prasmės" pateikia tokius amerikiečių žurnalo „Psychology Today" atlikto tyrimo rezultatus: 20 000 atsakiusiųjų į klausimą, kas stimuliuoja potenciją ir orgazmą, pirmoje vietoje nurodė romantizmą, t. y. partnerio įsimylėjimą. Taigi tarp seksualumo ir meilės yra akivaizdus ryšys. Žmogaus kūnas, charakteris ir dvasingumas yra glaudžiai susiję, nes tai yra trys, vienas per kitą pasireiškiantys asmenybės sluoksniai. Kūnas atspindi charakterį, o charakteris žmogų apibrėžia kaip dvasinę būtybę. Dvasia ieško savo išraiškos per kūną ir psichiką. Meilė siekia „įsikūnyti". Taip kūnas tampa mylimo asmens simboliu, saviraiškos priemone. Žmogaus susijaudinimas yra stimuliuojamas partnerio kūno išvaizdos, tačiau jo meilė nukreipta ne vien tik į kūną, jis trokšta atskleisti ir gilesnius partnerio asmenybės sluoksnius. Vadinasi, meilė „naudoja" kūną susijaudinimui. Seksualinis ryšys mylinčiam žmogui yra dvasinio ryšio, t. y. meilės, išraiškos forma. Meilė, kaip dvasinis aktas, suteikia lytiniams santykiams orumo. Nors tikroji meilė sugeba apsieiti ir be kūno, bet ten, kur seksualumas turi galimybę pasireikšti, jis būtinai pasireikš. O ten, kur seksualumo reikia atsisakyti, meilė neužges.

Straipsnis buvo publikuotas žurnale „Psichologija Tau" 2005 lapkritis/gruodis