Seksas ir filosofija be sekso

Viename internetiniame tinklalapyje į kino filmų paieškas įvedęs žodį „sex“ - gavau 68 filmus, kurių pavadinimuose yra šis žodis. Didžioji dalis filmų sukurta JAV, kiti Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje ar tarkim Prancūzijoje (Sex is Comedy – C. Breillat, pažiūrėkit irgi kas dar nematėt, beje, prie jos filmų reikės sugrįžti, gal ir ne kartą), žinoma, iš to sąrašo visai neblogai žiūrisi ir S. Soderbergo „Seksas, melas ir video“, netgi bandai prisiminti filmą, kur ir Seksas, ir perestroika parodomi gan ironiškai, kaip pirmi „homo sovietikų“ žingsniai į Vakarus.

Tačiau tame sąraše mane domina filmas, sukurtas 2005 metais, bendromis Irano, Tadžikistano ir Prancūzijos lėšomis, o projektą įgyvendino režisierius M. Machmalbafas (Mohsen Makhmalbaf) (1959). „Seksas ir filosofija“, taip vadinasi filmas.

Siužetas čia paprastas.

Vyras, pagal profesiją choreografas švenčiantis savo 40–metį, į šokių mokymo klasę pasikviečia buvusias mylimąsias. Jos keturios ir tai yra keturios filmo novelės, keturios skirtingos istorijos apie meilę.

Prisimindamas meilės gimimą ir mirtį, jis nekalba taip, kaip rašė F. Beigbeder'is savo romane „Meilė trunka trejus metus“. Čia herojus supranta, kad kuo labiau šiuolaikinis pasaulis žmonių santykių plotmėje orientuojasi į seksą, tuo labiau tolsta nuo meilės.

Anądien, viename internetiniame dienraštyje dar perskaičiau moters straipsnį, kaltinantį vyrus, kad šie atprato dėti pastangas siekdami moterų. Tos mintys priminė seno seno sovietinio filmo „Paprastas stebuklas“, ir ten burtininko vaidmenį atliekančio Olego Jankovskio žodžius, pasakytus pabaigoje: „Šlovė drįstantiems mylėti, nežiūrint į nieką“. Šiame tame filme, kaip ir dera pasakoje, prieš meilę neatsilaiko ir galingiausi burtai.

M.Machmalbafo filmas kalba apie tai, tik ne taip tiesmukiškai, kaip rašė ana moteris, o aš rizikuoju būti apšauktas kokiu nors fundamentalistu, drįsdamas pasakyti, kad cenzūra, kartais yra geriau, negu visiškas liberalizmas, kartais kokia užuomina yra geriau negu tiesmukiškas pasakymas ar parodymas.

Irano kino mėgėjai su manim, manau, sutiks, ypač tie, kurie matė ir kito iraniečių režisieriaus A. Kiarostami filmus (apie juos galvoju irgi pakalbėti ateityje), o kas matė M. Machmalbafo „Skruzdžių riksmą“, o ypač „Kandaharą“ pritars, kad tokie šedevrai, pasirodo, gali gimti ir tokiomis sunkiomis kinui sąlygomis.

Nors, žinoma, mums, išlepintiems paskutiniu metu paplitusių ypač drąsių sekso scenų demonstravimu ekrane, labai gaila, ypač dėl to, kad dar Plutarchas, atrodo pasakodamas apie Aleksandro Makedoniečio gyvenimą, į žymiojo karvedžio lūpas įdėjo žodžius apie Irano moterų grožį. Ten, berods buvo parašyta, kad jos tokios gražios, kad yra tikra liga akims, žodžiu, pažiūrėjus į jas suskauda akys...

Bet ir be nuogų iraniečių filmas privers plakti smarkiau širdis, taip kaip plakasi keturiasdešimt žvakių prie priekinio automobilio stiklo, pagrindinio personažo automobilyje, besivažinėjančiame po miestą, kuriame išgyveno keturiasdešimt metų, ir keturias meilės istorijas, ir yra galų gale vienišas.

Pasinerkim į rytietišką, poetišką Irano režisieriaus Moscheno Machmalbafo vaizdų ir žodžių kino pasaulį ir pabandykim paieškoti savo vienatvės priežasčių.