Masturbacija ir seksualumas

Masturbacija glaudžiai susijusi su seksualine fantazija, todėl ją būtina aptarti. Etinis masturbacijos vertinimas platus – nuo požiūrio, esą ji blogiau už paleistuvystę, svetimavimą ar išprievartavimą, iki nuomonės, kad ji statytina ant to paties laiptelio kaip ir galvos kasymas.

Romos katalikų bažnyčia masturbaciją tradiciškai laikė bloga, nes ji nutolusi nuo apvaisinimo akto, kuris ilgai traktuotas kaip vienintelė seksualumo funkcija. Dar visai neseniai ji pareiškė: „Masturbacija turi rimto liguisto poelgio pobūdį“. Šiai nuomonei pritaria ne visi katalikų moralės teologai.

Protestantų nuomonės plačiai išsiskiria. Kai kuriuose ratuose labai priartėjama prie tiesioginio masturbacijos tapatinimo su nuodėme. Kiti ją laiko normalia brendimo dalimi, kol ja nėra užsiimama per daug, kitaip tariant, galimybe išvengti neleidžiamo sekso.

Šiuolaikinė medicina masturbaciją daugiausia traktuoja kaip normalią ir nekenksmingą.

Žinoma, neverta ginčytis, kad masturbacija yra plačiai paplitusi. Nustatyta, kad masturbuojasi apie 95 procentai vyrų ir nuo 50 iki 90 procentų moterų. [6] „Jokia kita seksualinio aktyvumo forma nebuvo dažniau svarstoma, energingiau smerkiama ir visuotiniau praktikuojama kaip masturbacija.“ [7] Beveik visi paaugliai masturbuojasi, o daugelis suaugusiųjų retkarčiais daro tai visą gyvenimą.

Masturbacijos klausimas ypač aštrus vienišiems žmonėms, kurie iš krikščioniško įsitikinimo atsisako nesantuokinių lytinių santykių. Iškyla daug svarbių klausimų. Ar masturbacija krikščioniui yra morališkai priimtinas veiksmas? O gal ji net galėtų būti „Dievo duota“, kaip kai kas tvirtina, kad apsaugotų mus nuo neleistino sekso? Kaip su seksualinėmis fantazijomis, kurios neišvengiamai žengia su masturbacija?

Šie ir daug kitų klausimų liečia visus tikinčiuosius, bet viengungiams jie ypač aktualūs. Iš visos širdies rūpindamiesi teisingu elgesiu daugelis vienišųjų konstatuoja, kad masturbuodamiesi jie jaučiasi kamuojami kaltės, nesėkmės ir neapykantos sau jausmų. Jie pasiryžta niekad taip nebedaryti. Bet daro. Ir savęs pasmerkimo duobė gilėja.

Pradėkime nuo kelių neginčijamų faktų. Pirma, masturbacija kūniškai niekaip nekenkia. Dėl to sutaria visi medicinos ekspertai. Senos pasakos, kad masturbacija kalta dėl visko – nuo spuogų iki beprotybės – ir yra būtent pasakos.

Antra, Biblija masturbacijos tiesiogiai niekur nenagrinėja. Nėra jai aiškių draudimų, kaip, pavyzdžiui, homoseksualizmui. Biblija tyli dėl masturbacijos ne todėl, kad ji tuomet būtų buvus nežinoma, nes tuometinė Egipto literatūra praneša apie šį reiškinį. Ji tyli ir ne todėl, kad gėdytųsi imtis tam tikrų seksualinių temų. Kita vertus, Biblijos tylėjimas nereiškia, kad masturbacija nėra moralinė problema, bet reiškia, kad bet kokia pagalba, kurią galime gauti, yra veikiau netiesioginė negu tiesioginė.

Trys prieštaros išplečia moralinį klausimą masturbacijos atveju. Pirmiausia tai sąryšis su seksualinėmis fantazijomis. Masturbacija paprastai nevyksta vakuume be vaizdinių. Daugelis didžiai sunerimsta dėl tuomet iš tiesų iškylančių vaizdinių ir mano, kad jie priklauso prie širdies geidulių, prieš kuriuos pasisakė Jėzus (Mt 5,28).

Antroji prieštara susijusi su tendencija, kad masturbacija linksta tapti priverstine. Besimasturbuojantys žmonės gali būti tuo suvaržomi. Jie jaučiasi esą pagauti, veiksmas tampa nekontroliuojamu, visa užvaldančiu įpročiu. Turbūt labiausiai kankinantis šio prievartinio proceso aspektas tas, kad jis kelia jausmą, jog yra nedisciplinuotas ir nevaldomas.

Trečia prieštara susijusi su asmenybės praradimu per masturbaciją. Masturbacija yra seksualinė vienatvė. Tikras seksualumas veda mus į gilų asmeninį ryšį su kitu asmeniu, o masturbacija yra „seksas apleistoje saloje“, jei pasinaudosime Johno White’o apibūdinimu.

Pozityviojoje spektro dalyje masturbacija padeda išlyginti netolygų vystymąsi, kurį patiria daugelis jaunuolių bręsdami kūniškai, emociškai ir socialiai. Daugelis paauglių kūniškai seksui subręsta daug anksčiau negu intymiam, socialiniam ryšiui ir santuokinei atsakomybei. Masturbacija tarnauja kaip natūralus „apsauginis vožtuvas“, kol gamta sinchronizuoja augimą įvairiose gyvenimo srityse.

Susituokusioms poroms masturbacija kartais gali būti abipusiai praturtinanti patirtis, kai ji atliekama kartu. Teigiama, kad sutuoktinių meilės gyvenimo kontekste ji yra tiesiog „jaudinanti iškyla į bendrą malonumą“ [8]. Iš tikrųjų, kai kurios poros į abipusę masturbaciją žiūri kaip į svarbų elementą jų visapusiško seksualinio potencialo raidoje.

Ką būtų galima apie tai pasakyti? Pirmiausia štai ką: masturbacija savaime nėra nei klaidinga, nei nuodėminga. Apskritai paėmus ji yra daugeliui žmonių žinoma patirtis ir turėtų būti priimama kaip normali gyvenimo dalis.

Antra, galime pabrėžti, kad ji turi vertę kaip sveikas vožtuvas, kai lytiniai santykiai negalimi. Negalime žmogui užkrauti neįmanomos moralinės naštos, juo labiau, kad neturime kokio nors specialaus biblinio mokymo prieš masturbaciją. Daugelis garbingų žmonių, kuriems buvo papasakota apie masturbacijos blogumą, uoliai meldėsi, kad būtų nuo jos išlaisvinti, ir iš esmės tikėjosi, kad Dievas atims iš jų seksualinius norus ir poreikius. Šie lūkesčiai yra visiškai netikroviški. Jei Dievas pildytų tokias maldas, prieš savo paties kūrinį jam tektų pavartoti smurtą. Seksualinis noras yra geras ir turi būti patvirtintas, o ne paneigtas.

Trečia, seksualinis noras turi būti ir kontroliuojamas. Kuo daugiau masturbacija linksta į priklausomybę, tuo labiau ji tampa stabu. Vienintelė mūsų teisėta priklausomybė yra priklausomybė nuo Dievo. Kūnas turi likti paklusnus mūsų drausmei: kas galioja kaip tingumo bei rajumo, tas ir masturbacijos atžvilgiu. Nekontroliuojama masturbacija palaidoja mūsų pasitikėjimą savimi ir savigarbą. Nevaržoma ji pavojinga dvasiniam gyvenimui. Tačiau privalome turėti aiškų supratimą ir apie priešingą priklausomybę – siekį baigti priverstinį mėginimą. Ši priklausomybė yra ypač skausminga, nes nesėkmė žmogų gali net įvaryti į neviltį. Susidaro baisi padėtis: viskas arba nieko. Ir tai apmaudu, nes iš tikrųjų nereikalinga. Neturime žmonių versti daryti neįmanoma – arba/arba. Tai, ko siekiame, yra kontrolė, pusiausvyra, perspektyva.

Ketvirtasis pasisakymas glaudžiai su tuo susijęs: seksualinės masturbacijos fantazijos yra visiškai reali žmogaus gyvenimo dalis, kuri, drausminama, neturi būti pašalinta. Erotiniai vaizdiniai tikrai ateina; tiktai klausimas, kaip su jais elgiamasi. Ar jie visada dominuoja, ar gali būti nustatyta teisinga proporcija, sudaryti kur kas platesni meilės ir žmogiškų santykių ryšiai? Mums patinka fantazijos, nes jos rodo idealios būsenos gyvenimą. Mūsų fantazijose esame seksualinio patrauklumo pavyzdys, mūsų partneris – be galo trokštamas, ir, kas geriausia, jis ar ji sako, ką norime, daro, ką norime ir niekad nepretenduoja į mūsų laiką ir energiją. Kaip tik todėl turime drausminti savo fantastinius norų vaizdinius: jie gali mus atskirti nuo realaus žmogiškų nepakankamumų pasaulio. Ir Jėzaus žodis apie širdies svetimavimą neturi būti priimamas pernelyg lengvabūdiškai.

Galiausiai apie masturbaciją turime pasakyti, kad nors ji gali veikti žadinančiai, niekada negali visiškai patenkinti. Orgazmas tėra maža kur kas didesnės visumos dalis. Ši didesnė visuma apima visus asmeninių žmogiškų santykių aspektus. Drauge rytą išgertas puodelis kavos, ramus pokalbis vakare, prisilietimas, bučinys – tai yra mūsų seksualumo medžiaga. Masturbacija visada bus nepakankama, nes ji stengiasi išlaikyti mylinčiojo, kuriam reikia tik savęs, mitą.

Ištrauka iš straipsnio:
Richard Foster "Seksualumas ir nesusituokusieji"
Vertė Zigmantas Ardickas