Fantazija dviem rankoms

„Rožė visada buvo ryškiausias moteriško seksualumo simbolis“
Dan Brown

Ar galite ištarti „masturbacija” natūralia veido išraiška? Gerbiu jus už pastangas... Tai tas pats, kas pasakyti „pupu” nesuglaudus lūpų – praktiškai neįmanoma. Mėginau rasti šiltesnį žodį, be medicinos ir nuodėmės prieskonio, tačiau net žemaičiai ginasi nieko tinkama neturį! Teks pasitenkinti tuo, ką užgyvenom. Lotyniškai manus – „ranka”, stupro – „išniekinu”... Ak, jūs niekad to nedarėt? Tyrinėtojai skelbia, kad laisvalaikiu tuo užsiima apie 95 proc. vyrų ir 45-80 proc. moterų. Pastarasis skaičius rodo, kad mes šia tema nesam atviros, kaip ir savo svorio. Jokia kita seksualinio aktyvumo forma nebuvo dažniau svarstoma, energingiau smerkiama ir... taip masiškai praktikuojama. Nejau tik dėl malonumo?

Sunkus palikimas

Dauguma mūsų prisimena įkyrų mamų ar bobučių rūpestį – kad mūsų rankytės ilsėtųsi ant antklodės. Bet seksopatologams vis dar tenka saugoti vieną ir tą pačią savo klientų paslaptį: „Daktare, aš esu seksualiai nenormalus. Aš... šita... masturbuojuosi”.

Galvos skausmas dėl to – senas kaip pasaulis. Jau Senovės Egipto papirusuose užsimenama apie tai. Tiesa, nekomentuojama. O Talmude smerkiama be išlygų: „Tuščiai išleidęs sėklą vertas mirti”.
Viduramžių penitencialai – nuodėmių bei bausmių už jas sąrašai – leidžia suprasti, jog masturbacija laikyta nuodėme, laimei, atleistina. Galbūt dėl to ir vyrų, ir moterų vienuolynuose ji buvo kasdienis reiškinys. Juolab kad kai kurie daktarai aiškino, esą „lytinis susilaikymas yra pavojingas jaunuoliams ir karštiems bei drėgniems vyrams, nes nepašalinta sėkla veikia širdį”.

Šviesuolių būta ir senovėje. Albertas Didysis rašė, jog masturbacija mergaitėms – savotiška savigydos priemonė, kai – apie keturioliktuosius gyvenimo metus – ima geisti sueities: „Šitaip jų kirkšnys numalšinamos, ir merginos tampa doresnės”. Avicena tikino, jog šis būdas leidžia moteriai patirti orgazmą sykiu su vyru – net kai jo ritmas yra per greitas... Šių laikų džentelmenui išties būtina susipažinti su jų veikalais!

Viduramžiais domėtasi tik vyrų masturbacija, o į moterų žiūrėta pro pirštus – juk šios nuodėmingos iš prigimties! Ievos dukrų masturbacija toleruota kaip giminės grynumo garantija: kutindamasi moteris išvengdavo kur kas baisesnės, anot pavydžių vyrų, nuodėmės – svetimavimo.

Tačiau vėliau susigriebta – nuo XVIII amžiaus bažnyčios tarnai ėmė skelbti, jog tai be jokių išlygų bjaurus nusidėjimas prigimčiai ir kad už jį gresia pragaro kančios. Įžvalgu, jog nuodėmklausiams patariama gerai iškvosti ganomuosius, nes „tie, kurie gėdijasi prisipažinti, tikriausiai nemeta šio užsiėmimo”.

Kuo čia dėtas vargšas Onanas?

Jokiam tėveliui nešautų į galvą pavadinti sūnaus bibliniu vardu – Onanu. Šis biblinis veikėjas blogą vardą užsidirbo, nes nenorėjo padovanoti palikuonies savo brolio žmonai ir sueities metu slapčia išleido sėklą ant žemės. Ir už tai buvo Viešpaties nubaustas mirti. Taip Onanas tapo onanizmo, mirtinos nuodėmės, pradininku. Bet nepainiokim masturbacijos su onanizmu! Pastarasis terminas reiškia bergždžią vyriškos sėklos švaistymą. Šis veiksmas, išoriškai panašus į masturbaciją, apjuodino ir pasmerkė ją ilgiems laikams. Veik tūkstantį su puse metų bažnyčia be reikalo smerkė šį nekaltą įprotį, net vaikų, kaip teikiantį „šlykštų malonumą, kuris atstumia nuo vedybų ir palikuonių pradėjimo”... Ar tikrai atstumia? Niekas nemėgino patikrinti to, kas įsiurbta su motinos pienu. Bet mažai kas metė šį užsiėmimą.
Medicina „nusiplauna rankas”

Ledai galop pajudėjo, ir pragaras nutolo. Jei sekate medicinos naujienas, turite žinoti, jog masturbuotis jau – normalu. Bet ar esate tuo įsitikinusios?

„Nuodėmė ir gėda, nuspalvinusios ankstyvą asmeninę patirtį, liko tvirtai įaugusios į mano pažiūras, nepaisant ilgų medicinos studijų, solidžios gydytojo praktikos bei gyvenimo patirties, padėjusių išsiugdyti pozityvesnius jausmus”, – pripažįsta žymi paauglių psichoterapeutė Lynn Ponton. Ką jau kalbėti apie tuos, kurių lytiniu išprusimu rūpinosi vien mamytė, komandavusi „rankas aukštyn”?

Amerikoje prieš kelis dešimtmečius išleistame „Seksualinių sutrikimų” vadove juodu ant balto parašyta, jog „masturbacija, palyginti su gonorėja, yra itin plačiai paplitusi liga”. Šita nesąmone vadovavosi visa gydytojų ir jų pacientų karta. Ar gali būti kas nors beviltiškesnio, kaip gydyti nepagydomus iškrypėlius slapčia žinant, jog ir pats toks esi?

Masturbacija nebelaikoma jokia liga ar patologija. Tačiau kai kurie medikai, pedagogai ir, juokas ima, politikai vis dar pasisako prieš ją – esą „tai trikdo normalią žmogaus seksualumo raidą, nes šiai būtinas partneris”. Ne taip seniai vyriausioji JAV gydytoja Joselynn Elders vos neprarado savo posto... dėl masturbacijos. Mat išsakė mintį, jog neblogai būtų šio reikalo mokyti vyresnių klasių moksleivius jų pačių seksualinės sveikatos labui... Laimei, susikompromitavusią pareigūnę palaikė psichoanalitikai. Tie begėdžiai nuo seno laiko garbe apginti šį ydingą užsiėmimą: S.Freudas yra nemažai prirašęs tiek apie ligonių, tiek apie sveikų asmenų masturbavimąsi. Psichoanalitikas V.Shteckellis (Štekelis) teigia, jog neigiami šio užsiėmimo padariniai egzistuoja tik gydytojų vaizduotėje. O jo kolega P.Blossas netgi tvirtina, kad paauglių masturbacija yra svarbi lytiniam prieraišumui rastis. Būtent jos nebuvimas verčia sunerimti, nes liudija jaunuolio negebėjimą susitvarkyti su savo libido ir kylančiais geiduliais.
Seksualinių fantazijų reabilitacija
...

Tęsinys žurnale "Moteris"