Budelis ir auka

arba nepaprastas būties lengvumas

"Esu alkoholiko žmona. Dažnai jaučiuosi vyro žeminama. Draugė pasakė, kad aš - mazochistė. Sadizmas ir mazochizmas - kas tai yra: ar norma, ar liga? Kodėl mylintys žmonės gali būti žiaurūs vieni kitiems?" (iš laiško)

Sada prasižergia, atsitupia ant gulinčio mylimojo, užveržia jam kaklą virve ir klausia: "Ar tau patinka?" Kiči-san linkteli galva... Po kelių akimirkų jis sutiks būti Sados nužudytas.

Mes su kolegomis baigėme žiūrėti filmą "Jausmų imperija". Po to vienas nusižiovavęs pasako: "Sadomazochizmas..."
- "O man atrodo meilė"... -
- "Meilė?"
- "Taip, nes jie visur eina iki galo".
- "Iki kokio dar galo, cha cha? Turi omeny tą galą...?"
- "Iki tokio galo, kur gali atiduoti kitam žmogui save visą".

Pirmas psichologas buvo, žinoma, teisus. Todėl, kad banalūs vertinimai visada yra teisingi. Visuose psichiatrijos vadovėliuose galima rasti sadomazochizmo apibūdinimą. Ten rašoma: "toks lytinis gyvenimas, kai didžiausias pasitenkinimas gaunamas kankinant ir kankinantis, fiziškai ar morališkai".

Bet, po galais, kodėl visas šis japonų filmas žiūrimas vienu įkvėpimu? Kodėl jį stebint kai kam kyla liūdnos mintys apie savo intymų gyvenimą, kur viešpatauja tradicinis seksas? Ir kodėl į galvą ateina žodis "meilė"?

Matyt, ne atsitiktinai žmonės ir poetai sako "meilės kančios". Kančios, suprantate? Ir pačia švelniausia, ir pačia brutaliausia forma - kančios.

Matyt, ne veltui mes sakome "jaučiu silpnumą", kai mus kas nors traukia. Silpnumą, kad jį kur, o ne jėgą.

Meilė kaip silpnumas

23 metų Ilona: "Na štai, kai pastebėjau, kad šis vaikinas pradėjo man asistuoti, nusprendžiau jį pakankinti. Pažadu ateiti į pasimatymą, o neateinu. Aš ir anksčiau norėjau patikti kokiam nors vaikinui, o paskui jį mesti. Toks malonus jausmas... Kas gi žinojo, kad aš jį lyg kokia kvaiša pati įsimylėsiu?"

Kaip gerai pažįstamas tas kankinantis jausmas vyrams, riteriškai atakuojantiems savo Nuostabiųjų Damų širdis ir gaunantiems tik šaltą žvilgsnį arba lengvą pažadą... "Mazochistai", - su panieka atsilieptų apie juos koks "normalus vyras". Kaip atsilieptų jis apie bet ką, mylintį be atsako. Koks jam skirtumas, kad be atsako mylėjo Hansas Kristianas Andersenas. Arba Sirano de Beržerakas. Arba Michailas Lermontovas. Juk jie - rašytojai ir poetai. Jiems ir nelemta sočiai mėgautis "brandžia meile". Lemta tik jam, sveiko proto žmogui... O šitiems mazochistams - kančios. Užmušanti sveiko proto logika mums sako, kad žmonių santykiuose reikia siekti malonumo. Geriausiai sau. To linkime ir savo vaikams. Teikti malonumą kitam pamirštant save ar net kenčiant... Baisu pagalvoti. Meilė be atsako juokinga. Meilės kančia - patologiška.

37 metų Nomeda: "Jau metus sutinku šaltą vyro žvilgsnį. Grįžta išgėręs, nors žino, kad aš to nepakenčiu. Tikriausiai turi kitą moterį. Jis pasakė: "Tai, ką aš tau rodžiau keturiolika metų, buvo apsimetinėjimas". Mes nesimylime... Aš jį myliu. Kenčiu ir myliu".

Kažkaip per daug dažnai girdžiu šiuos žodžius kartu: "kenčiu ir myliu". Per dažnai, kad galėčiau vadinti tai "iškrypimu". Nes iškrypimai - visada mažuma. Jei koks reiškinys pasidaro visuotinis, vadinasi, tai norma, o ne iškrypimas. Juolab, kad iki mūsų amžiaus kančią mokėdavo gerbti.

O čia dar tas Rozos Glinterščik dvidešimties metų senumo straipsnis. Vadinasi "Natūralus meilės ir draugystės santykių dramatizmas". Ji rašo apie tai, kad kiekvienas iš mūsų, įsivėlęs į emocinius santykius su kitais, ima dalyvauti jėgos žaidimuose. Aš puolu - tu bėgi. Tu puoli - aš bėgu. Aš nemyliu - aš stipresnis. Tu myli - tu silpnesnis. Nes mylėdamas parodai savo priklausomybę, o nemylėdamas - savo laisvę. Laisvus gerbiame. Priklausomus niekiname. Štai taip.

Kas gi nežino to žeminančio: "Ėėė tu, lakstai iš paskos, savigarbą praradai..." Ir kas gi yra mazochizmas, jei ne pažeminimas ir priklausomybė? Juk dar psichiatras klasikas rašė: "Mazochizmo atveju... svarbiausia - paklusti kito valiai..." (R.Kraft-Ebing, "Lytinė psichopatija").

Ir kas toliau ateina į galvą, kalbant apie mazochizmą? Patologija. Čia pakliūna visi. Inteligentiški vyrai, prašantys prostitutes juos plakti, žaisti griežtą mokytoją ir nusikaltusį mokinį. Religiniai kankiniai, plakantys save rimbais ir badantys spygliais nuogą kūną. Tie, kurie draugus krūtine nuo kulkos gina. Rašytojas Zacher - Mazochas, aprašęs savo idealą - valdingą, menkinančią vyrą moterį. Kovotojas už žmogaus laisvę Ž.Ž.Ruso, dievinantis griežtą ir neprieinamą moterį su rimbu rankoje. Spartakas, pasirinkęs kryžių vietoje vergovės. Poetas Š.Bodleras, sueinantis tik su kuprotomis bjauraus veido paryžietėmis. Kalėjimo "nuskriaustieji", paklusniai praleidžiantys kitus į priekį. Moterys, tyliai šluostančios grindis po girtuoklio vyro grįžimo namo. Žmonės, sutinkantys gauti mažą atlyginimą, kurį ir taip moka nereguliariai. Vyrai po žmonos padu... Visi nestiprūs. Nelaisvi. Žinote, ką? Mes visi patenkame į šią kategoriją.

O štai kitos stovyklos atstovai. Švarcnegeris ir Stalonė, išmušantys kumščiu mašinos stiklą ir išmetantys ant asfalto vairuotojus. Atsimenate šiuos klasikinius kadrus iš filmų - supermenas skuba pavyti bėgantį priešą? Jei ne supermenai, tai bent baltadančiai ir liekni "Melrouzo" ar "Saulėtos pakrantės" herojai. Šitie nelakstys. Šitie moka laimėti. Jie įvaldę gražų seksą. Jie išmano psichologiją: "Žinau, kaip tu jautiesi", "Neprivalai taip jaustis", "Tai mažiausia, ką galėjau dėl tavęs padaryti" - štai kaip jie kalba!

Kentėti nuo meilės? Tai prieštarauja įvaizdžiui. Myli silpnieji. O silpniesiems mes neplosime.

8 metų Tomas: "Koks aš noriu būti? Aišku, stiprus. Na, kad kai trenksi vieną kartą, kad kitas lėktų... Arba iš kulkosvaidžio... O moters man nereikės. Aš išdidus ir gyvensiu vienas. Pilyje".

Meilė lygu silpnumui. Myli skystablaudžiai. Tikri vyrai tik leidžiasi būti mylimi. Net jeigu jie ir "ne visai tikri".

32 metų Vidas, homoseksualas: "Aš myliu šį vyrą, nors jis yra šaltas ir nejautrus. Jis myli tik save patį. Toks aukštas, gražus. Aš žinau, kad jis man negali suteikti nei dėmesio, nei šilumos. Bet jis vis vien mane traukia".

Ir štai į mūsų sąmonę po truputį ateina nauja idėja. Šalia sadizmo mes pastatome žodžius "stiprybė", "nemeilė", "nepaisymas", "laisvė". Ir į vieną krūvą patenka tie, kurie valdė, nesiskaitydami su aukomis. Kas rodoma vaškinių figūrų parodoje "Budeliai ir aukos"? Čia išsirikiavo Ivanas Rūstusis, Čingis- Chanas, inkvizitoriai, Hitleris... Markizas De Sadas, kalėjime aprašęs subtiliausius seksualinio kankinimo būdus, padovanojo Napoleonui savo gražiai įrištus veikalus. Būsimasis imperatorius liepė juos sudeginti, o patį markizą vėl įkalinti iki gyvos galvos. Ir štai Napoleono vaškinė figūra irgi stovi tarp istorinių budelių...

Jėgos prasme mūsų pasąmonėje suartėjo brutalumas, valdžia ir jėga. Kalėjimo sadistai - kresni vyrukai skustomis galvomis, budriai ieškantys nuskriaustųjų, kad patvirtintų visiems, jog anie - "gaidžiai"... Vyrai, supjaustantys prostitutes peiliais... Ir - šaltos gražuolės bei stiprūs gražuoliai, stebintys, kaip žeminasi jų gerbėjai. Čia sadizmas paslėptas ir menkas.

Biologas apie roplio, žinduolio ir žmogaus smegenis

Visa paslaptis ta, kad kiekvieno iš mūsų galvoje yra ne vienerios, o net trejos smegenys! Savo raidoje jos pakartoja tai, kas vyko per milijonus metus visoje gyvūnijoje. Mes tokie prieštaringi ir sudėtingi, nes esame evoliucijos viršūnėje. Ir į save kaip kempinės esame sugėrę visą blogį ir gėrį žemėje.

Pirmosios mūsų smegenys - roplio. Jų valdomi mes puolame ir traukiamės. Čia beveik nėra jausmų, tik įniršis ir baimė. Abiem atvejais yra tik ypatingas saldžiai siaubingas pojūtis, kad tuoj nebeliks arba tavęs, arba tavo aukos. Kai mes vadovaujamės šiomis smegenimis, mūsų žvilgsnis pasidaro toks pat bereikšmis, kaip gyvatės ar driežo. Taip žvelgdamas maniakas suduoda smūgį aukai. Būtent taip atrodė ir elgėsi prieš milijonus metų dinozaurai. Roplio smegenų skatinami mes sudaiktiname kitus ir patys sudaiktėjame. Ne dėl šėtono įtakos, o kad išgyventume.

Žinduolio smegenų raida vėlesnė ir evoliucijoje, ir mūsų embrioniniame periode. Šekite, pasigrožėkite - limbinė sistema, pirminė žievė. Čia jau atsiranda subtilesnių jausmų. Mūsų šuniukas ar kačiukas jau sugeba ištikimai žiūrėti mums į akis, nusikaltęs inkšti ir glaustis, o gerai nusiteikęs gultis ant nugaros, kad paglostytume jam pilvuką. Kai mes vadovaujamės šiomis smegenimis, mes darome tą patį, taip pat sugebame žiūrėti į kitus su panieka ar pagarba, o, be to, rūpinamės palikuonimis ir vienas kitu. Čia viešpatauja tai, ką vadiname "žmogiškomis aistromis" - simpatija, antipatija, liūdesys, džiaugsmas, pyktis, susižavėjimas, pavydas, seksualumas ir t.t. Visa tai egzistuoja ne mūsų malonumui, o kad sugebėtume išgyventi bendrijoje. Nes žinduoliai - socialiniai gyvūnai. Vadinasi, būtis pasidaro sudėtingesnė, joje daugiau atsakomybės.

O štai žmogaus smegenys išsirutulioja vėliausiai ir yra susijusios su tuo, ką vadiname "civilizuotu auklėjimu". Panašu į graikinį riešutą, ar ne? - tai didieji smegenų pusrutuliai, kurių valdomi mes kalbame, rašome, skaitome, skaičiuojame, samprotaujame, jaučiame pareigą, žavimės grožiu, sprendžiame problemas ir kuriame visokias "žmogaus teisių deklaracijas". Gerbiame kitą žmogų - laisvą ir nepriklausomą. Ir kam gi mums visa tai?

O tam, kad mes jau rūpinamės ne tik savo dar labiau infantiliškais palikuonimis. Ir ne tik savo šeima bei teritorija - kai kariaujame su kaimynais. Mes jau turime apsaugoti visą žmoniją ir visą planetą nuo savęs pačių. Nes žinome ir galime per daug. Todėl reikia mokytis labai daug metų. Ne tik iš savo tėvų ir močiutės. Iš visos žmonijos patirties. Štai kam visos tos algebros, etikos ir literatūros istorijos. Štai kam tie būreliai, licėjai, gimnazijos ir doktorantūros. Mūsų uždaviniai didesni - vadinasi, žinoti turime daugiau. Maža to. Žiūrėti į viską tenka tarsi iš atstumo ir su ironija... Ne viskas taip paprasta, kartais mūsų mintys, požiūriai ir principai susipainioja. Kitaip mus užvaldytų vien "žmogiškos aistros". O jei ir jų neliktų - roplio "pulk ir bėk" impulsai. Ir kas tuomet atsitiktų mūsų vaikams, mūsų kaimynams ir visai mūsų planetai? Tas, kas kažkada atsitiko dinozaurams. Kurie mokėjo būti tik budeliais ir aukomis.

Ačiū biologui. Tačiau staiga pasigirsta pedagogo balsas: mes ne gyvūnai! Ne ropliai plius katinai plius kompiuteriai. Mes tampame tokiais, kokius mus išauklėja.

Vaikų psichologai perspėja...

Jūs grįžtate namo po nemalonaus pokalbio nusivylusi. Ir budriai žiūrite, ką daro jūsų vaikas. Kitu metu jūsų visai neerzintų, kad jis šiek tiek ilgiau žaidžia ir neina miegoti.

Bet dabar...
- Paskutinį kartą sakau - ruoškis į lovą...
- Bet maa-ma...
- Ar aš neaiškiai pasakiau?!
- Nenoo - riu...
- Tuoj pat!
- Pati eik...

Čia jus užvaldo įniršis. Jūsų vaikas gali susilaukti smūgio. Tuomet jausite staigų palengvėjimą. O vėliau - sąžinės priekaištus.

Tuo metu, kai elgėtės žiauriai su savo vaiku, buvote sadistinės būsenos. Vaikas tai įsiminė. Jis susitapatino su jūsų pykčiu. Paėmė jo gabaliuką į save. Ir kada nors realizuos. Pabuvęs mazochistu su jumis, kada nors pabus sadistu su silpnesniais - kiemo vaikais. Gyvūnėliu. Savo vaikais, kai užaugs. Jei dažnai jį mušate - garantuotai.

Tuo momentu, kai priėjote prie vaiko įniršusi, jūs pamiršote savo jausmus, savo orumą ir savo protą. Leidote sau pasiversti objektu. Ropliu (teisus buvo biologas). Jei liktume žmogumi, pasakytume: "Ačiū, bet man gaila jėgų ant tavęs rėkti". Arba ką nors su humoru. Nes sugebėtume gerbti, vertinti save ir paisyti savęs. Jūs padarėte daiktą ir iš vaiko. Objektą savo nepasitenkinimui išlieti. Pagalvę mušimui. Nes nesidomėjote nei jo jausmais, nei jo žmogišku orumu. Buvo galima elgtis taip: "Šiandien esu labai nusiminusi. Žvėriškai. O kaip tau sekėsi? Pasakyk, o paskui eik miegoti".

Ačiū vaikų psichologui. Protingi jie, ką ir bepasakysi. Bet mums su jumis gyventi reikia. O gyvenime patys žinote - pirma padarai, paskui galvoji... Bet grįžkime prie seksualinio sadomazochizmo.

Ir vėl apie tą patį

Žinote, man atrodo, kad sadomazochizmas - tai tiesiog maža didelio dalyko dalis. Tai silpnumas, draugaujantis su jėga. Tai atsidavimas, neįmanomas be to, kas priima. Dėl ko aukosis altruistai, jei aplinkui nebus egoistų? Galų gale, sadomazochizmas - tai ryšys. Kartais žymiai stipresnis, nei "laisvų ir demokratiškų šeimos santykių". Toks stiprus ryšys, kokio mes, normali dauguma, instinktyviai bijome. Juk čia reikia sugebėjimo atsiduoti kitam iki galo. Imk ir daryk su manim, ką nori - ar išdrįstumėte? Arba leisti sau daryti su kitu viską iki galo? Imsiu ir darysiu su tavimi, ką noriu - ar sugebėtumėte? Galų gale, sekse reikia tobulėti, vadinasi, mokytis imti ir atiduoti vis daugiau. Jei abu sutinka. Juk seksas geriau už prievartą. Geriau atrankiai lovoje, nei kartuvės gatvėse, ar jums taip neatrodo?

Sada bando peiliu gintis nuo įžeidėjos prostitutės. Kiči - san atima peilį iš Sados rankų ir šypsodamasis sako: "Tavo labai gražios rankos. Kam naudoti jas prievartai? Gal geriau palaikytumei rankose ką nors kita?"... (epizodas iš N.Osimos filmo "Jausmų imperija").

Olegas Lapinas, gydytojas psichoterapeutas