Seksuali tu mano erotiška tėvyne!..

Poetas dainavo lyriškiau, bet žiniasklaidos bei miesto erdvėje pusę vasario viešpatavusių ryškiaspalvių banalybių burnoje tebetvyro salsvai karstelėjęs sacharino skonis. Ištisas “Gyvūnijos pasaulis”, “Gamtos namai”. Gamta ir esam, bet va tas klausimėlis: kiek/ar ją „įžmoginam“ – ramybės neduoda. Stebiu pro langą zylutes: jos atskrenda į lesyklėlę lyg kokios pagerintos pensijos pasiimti. Gamtiškas mąstymas. Taip sakant biologiškai užprogramuotas. Sraigės yra gamta, gamta – jos namelis ant nugarytės, o mūsų daugiaaukščiai – argi ne į viršų iškelti ištobulinti pirmykščiai urvai?

Zylės tuoj ims ciksėti ir zylinai (o gal atvirkščiai) žinos, kaip tas gaidas interpretuoti. Parskris katės. Vieną, ankstyvą, jau girdėjau: itališko temperamento serenada!.. O sraigės, regis, hermafroditės, joms nereikia guostis mitu apie žmogų, kadai dvilytį, bet vėliau padalytą, tragikomiškai beieškantį antrosios pusės. Jei apie mitinį dvilytį žmogų spręstume iš jo randamų antrųjų pusių skaičiaus, vaizdelis būtų moderniai barokinis.

Taigi sraigės. Jos turi namus ir yra pačios sau pakankamos visomis pavasarį paaštrėjančiomis prasmėmis. Savęs nesveikinsi nei su Valentinu, nei su nepriklausomybe: kai namai ant pečių, okupuotas gali būti tik „egzistenciškai“ – kokiame nors prancūziškame restorane. Tolesnė reinkarnacija aiški ir neatšaukiama.

Mes šiuo atžvilgiu skiriamės nuo sraigių, taigi nesam vien tik gamta. Vydūnas perspėdavo nebūti augališkais – labai jau nemėgo instinktais tegyvenančių žmonių. (Pievą, žinoma, galima nušienauti, nuganyti, galima ir aparti.) Mūsų pavasarėjantis kalendorius pritvinkęs švenčių, kurios kažkodėl kasmet susipriešina tarpusavyje it politikai Seime ar televizoriuje: šv. Valentinas, Lietuvos Valstybingumo šventė, kovo aštuntoji, Nepriklausomybės atkūrimas. Horoskopų, astrologinių prognozių metams, mėnesiams, Seimui, politikams ir aiškiaregiškų pranašysčių bei perspėjimų išmankštinta akis tuoj pat suranda pranašingų sutapimų, dermių ir prasmių: kiekvieną valstybinę šventę it Betliejaus žvaigždė lydi meilę ir moteriškumą globojanti data. Švęsk ir mylėk, ištisas medaus mėnuo, bet vos tik prasideda vasaris, tuoj lyg Amerikos balso trukdžiai sovietiniais laikais pasigirsta niurzgėjimai: šv. Valentinas“ užgoš 16-ąją ir pro butaforines širdis nesimatys trispalvės. Kovo aštuntoji – sovietinė atgyvena. Aš jiems tyliai pritariu: užgoš, ir guodžiuosi: o kas man nurodys, ką matyti – butaforinę širdį ar nebutaforinę šerdį? Dėl atgyvenos susilaikau – sovietmetį galima kaltinti tik už šios dienos tikrosios reikšmės iškraipymą.

O vis dėlto trukdžiai niekur nedingo. Dabar jie genetiškai modifikuoti ir spalvingai supakuoti. Laikraščiai prieš savaitgalį “su Valentinu” pažėrė krūvą „meilingų“ istorijų, kurių kiekviena akivaizdžiai orientuota auklėti tamsuolius-drovuolius arba paprasčiausiai parodyti jų vietą (apie tokių rašinių etiką būtų verta padiskutuoti ir su etikos bei psichologijos specialistais) ir kasdienių politinių realijų. Televizija – arba supanašėjusi su ant vienos kojos stovinčiu gandru (patriotinė dokumentika, Mišios, iškilmingo minėjimo transliacija ir... „Komisaras Reksas”. Au-au, Lietuva!), arba kartu su savo laidomis modifikavosi į “laisvą ir nepriklausomą kanalizaciją“, plyšta juokais – nuo ryto iki vakaro bukos komedijos arba vadinamosios autorinės „bliuznės“ penktokams. Miesto erdvė tebesproginėja šv. Valentino dienos simbolika.

Žmogui reikia simbolių. Estetiškų. Labai nemadingas žodis. Dabar turi būti arba seksualus, arba erotiškas. „Seksuali tu mano erotiška tėvyne!..“ Kažin ką į tai Poetas? O šventės tiesiog prikišamai rodo sąsajas: Meilė, erotinė ir jausminė apskritai, Meilė Moteriai, Motinai, Seseriai, Meilė Tėvynei. Žodžiu, kalendorius (kokia kita tauta tokį turi?) vasarį–kovą tiesiog adoruoja meilę, realybėje vasarį–kovą, deja, labiausiai triumfuoja prekybininkai ir žiniasklaida.

O ką daryti tiems ne augališkiems, jau seniai nutolusiems nuo sraigių? Kurių meilei nereikia televizijos operatorių ir žiūrovų? Kurie ne be seksualumo dar būna ir patrauklūs, žavūs, šelmiški, vylingi, o svarbiausia – turi poreikį džiugioms iškilmėms ir oriam džiaugsmui?! Ir nėra tokie oficialūs, kad pakliūtų į iškilmingus minėjimus? Puikus jaunatviškas koncertas… po penkiolikos nepriklausomybės metų! Džiaugsmas, kurį demonstravo žmonės skambindami į tai progai skirtą Zitos Kelmickaitės laidą, netuščias. Jei jau sūriui reikia pilietybės, negi lietuvaičiui pakaks asmens kodo ir seksualios širdelės (kaip “Šiaurės Atėnuose” – ant subinėlės)?

Rasotais vasaros rytais bėgiodama Saulėtekio miškeliais vis dairydavausi, kad neužminčiau ant pasivaikščioti išėjusios sraigės. Galbūt jos eidavo pusryčiauti. Jos tai turėtų daryti subtiliai – gurmanai nesubtilybių nemėgsta. Mes ne sraigės, tad galime nebijoti jokių gurmanų, išskyrus seksualiuosius. (Povalentininė statistika: 14 proc. studentų Lietuvoje teigia patyrę seksualinį dėstytojų bei kitų darbuotojų priekabiavimą.) O ar tai blogai? – jau girdžiu topu tampantį atsakymą.

Atrodo, vienoje G. Radvilavičiūtės esė paminėtas JAV vykęs seminaras ”Seksualumas ir terorizmas”: prieita išvada, kad terorizmas įmanomas tik patriarchalinėje visuomenėje. (Neseniai girdėta statistika: JAV kas 6 minutes pranešama apie išprievartavimą, kas ketvirtas iš jų yra grupinis.) Sraigėms tai neaktualu. Zylutėms irgi. Švenčių maratonas nesibaigė. Ar mes blogesni už JAV? Kovo mėnesio projektas: “Moteriškumas ir nepriklausomybė”. Įžvelgiantiems feminizmo šmėklą – grynai patriotinis: “Kuo skiriasi sūris nuo lietuvio?” Renginių žanrų įvairovė bei dalyvių amžius neribojamas. Pakanka nebūti hermafroditu. Arba sūriu. Arba augalu.