Meilė mato kitomis akimis

Yra vienas tiesos aspektas, kurį daugelis iš mūsų, deja, yra praradę ir kurį būtina grąžinti. Jo neįmanoma išreikšti žodžiais ar sakiniais, tačiau žodžiai ir sakiniai gali pabandyti jį apibūdinti.

Šis aspektas egzistavo visose ankstesnėse visuomenėse, net tose, kurios buvo labai toli nuo siūlomos tiesos – krikščioniškojo Apreiškimo. Šis aspektas yra tam tikras įžvelgimo būdas, perspektyva, žiūrėjimo įprotis, o ne konkretus matomas dalykas. Jeigu mes šio įpročio neturime – šito įžvelgimo – tuomet mūsų teologija liks racionalaus sąmonės lygio, neprasiskverbs į daug gilesnę plotmę.

Aspektas, apie kurį kalbu, gali būti pavadintas mitu, vaizduote, analogija, arba sakramentalizmu. Visi keturi žodžiai yra slidūs ir dviprasmiški. Užuot bandęs juos apibrėžti, geriau pateiksiu pavyzdį, kuris atitiktų čia išsikeltus tikslus, nes nagrinėjama tema – meilės teologija ir jos taikymas kasdieniame gyvenime. Be šio mąstymo, įžvelgimo būdo, toks pritaikymas, t.y. sąsaja tarp to, kas yra Dievas ir kas esame mes, yra nežymi ir nenatūrali.

Kadangi Dievas yra Kūrėjas ir kūrinija atspindi bei apreiškia Kūrėją, ir kadangi Dievas yra meilė, visa kūrinija tam tikru būdu atspindi ir apreiškia meilę. Tai yra logiškas argumentas, tačiau mano tikslas nėra padaryti išvadą, bet ją matyti, suprasti, prisiimti. Jeigu Dievas yra meilė, visa kūrinija turi atspindėti meilę. Vis dėlto nėra taip, kad mes iš įpročio šių atspindžių ieškotume. Pavyzdžiui, mes nebesuvokiame, kad seksualinė meilė nėra tik biologinė (o jei ir suvokiame, tai tik kaip neįprastą istorinę keistenybę). Mes praradome suvokimą, užslėptą beveik visose pasaulio kalbose, išskyrus anglų, kurioje daiktavardžiai neturi vyriškos ir moteriškos giminės, kad žmogaus seksualumas yra žmogiškoji universalaus principo versija. Kai kitose kalbose saulė yra vyriškos giminės, o mėnulis – moteriškos (arba atvirkščiai), žmonės savo kalba ne tik projektuoja žmogiškąją realybę gamtoje, tačiau įžvelgia kažką, kas iš tikrųjų joje egzistuoja. Viena to versija yra žymusis kinų yin ir yang. Kita – indų santuokos ceremonija, kurioje jaunikis ištaria savo nuotakai: „Aš esu dangus, o tu esi žemė“. Nuotaka savo ruožtu atsako: „Aš esu žemė, o tu esi dangus“.

Daugeliui skaitytojų šitokios mintys pasirodys visiškai nesuprantamos ir turbūt įtartinai pagoniškos. Kodėl krikščionis turėtų paisyti fakto, kad, pavyzdžiui, visi pagonys dangų apgyvendindavo vyriškais dievais, o žemę – moteriškais? Tai skamba labai keistai mūsų ausims.

Tai nėra tik pagoniška, lygiai kaip ir viskas, kas yra universaliai žmogiška. Tai lygiai tiek pat yra ir krikščioniška. Dantė buvo didis krikščionių poetas ir turėjo vaizduotės galią, būdingą visiems didiems poetams. Žymioji paskutinė Dieviškosios komedijos eilutė nėra tik poetiška fantazija, bet rimtas ir giliamintis faktas: juk iš tikrųjų tai yra „meilė, kuri judina saulę ir visas žvaigždes“.

Tačiau tai nebėra savaime suprantama. Kai žiūrime į naktinį dangų, nebematome, kaip matydavo mūsų proseniai, Dievo šlovės. Mums reikia, kad kas nors tai primintų, pavyzdžiui, mintinai išmoktą Šventojo Rašto ištrauką. Žiūrėdami į žvaigždes negirdime „sferų muzikos“, o tik tylą. Kai galvojame apie gravitaciją, mes nemąstome apie ją kaip apie meilės dalyką, kaip apie materialią meilės išraišką, kaip kad matė Dantė. Mes nematome, kad pačioje materijos struktūroje veikia Dievo meilė.

Pabandykime padaryti taip. Ar kada kėlėte klausimą, kodėl yra traukos jėga? Mokslas aiškina, jog kiekviena materijos dalelė traukia kiekvieną kitą dalelę pagal griežtai nustatytus dėsnius, atitinkančius masę ir atstumą. Tačiau mokslas nepaaiškina, kodėl. Kodėl juokingas mažas neigiamo krūvio elektronas vandeniliniame atome nuolat atkakliai sukasi apie teigiamo krūvio branduolį, o ne nulekia nuo orbitos tiesia linija? Mokslinis atsakymas yra toks: todėl, kad jo išcentrinę jėgą, stumiančią jį nuo branduolio, kompensuoja branduolio traukos jėga. Tačiau kodėl? Kodėl jį branduolys traukia? Kodėl teigiamas ir neigiamas krūviai vienas kitą traukia? Negi nematote realaus ryšio tarp šito ir meilės? Džuljeta myli Romeo, nes jis yra Romeo. Elektronas myli (žinoma, nesąmoningai) savo protoną, nes jis yra protonas.

Tas pats principas veikia visais lygmenimis: traukos jėga ir elektromagnetiniai reiškiniai - neorganiniu lygmeniu; augalo trauka į saulę, į vandenį ir į maistingas medžiagas dirvožemyje - augalo lygmeniu; instinktai - gyvulio lygmeniu; ir meilė - žmogišku lygmeniu. Žmogiškosios meilės lygmuo taip pat yra hierarchija, pradedant lytiniu potraukiu (eros) ir prisirišimu (storge), kurie būdingi ir gyvūnams, ir baigiant draugyste (philia) ir geraširdiškumu (agape), kurie yra būdingi angelams. Visata yra meilės hierarchija. Tai nėra mitas. Tai yra didinga ir šlovinga tiesa. Pažiūrėkite! Kaip galite tai pražiopsoti? Visa tai yra aplink mus.

Mokslinis redukcionistinis metodas nesugeba įžvelgti kosminės meilės. Moderniame moksle reikalaujama paties paprasčiausio įmanomo paaiškinimo. Tai yra vadinamasis „Okamo skustuvo“ principas. Modernus protas visada bando sumažinti didesnį į mažesnį, o ne matyti mažesnį, kaip didesnio atspindį. Apie žmogišką meilę jis mąsto tik kaip apie kompleksinį gyvulišką instinktą ar net sudėtingą elektrocheminę trauką, užuot apie šias subžmogiškas traukas mąstęs kaip apie žemesnio lygmens meilę. Ikimodernus mąstymas geismą suvokė kaip supainiotą meilę. Modernus mąstymas meilę suvokia kaip racionalizuotą geismą. Tai redukcionizmas.

Krikščionybė yra antiredukcionistinė. Krikščionys negali supirkti redukcionizmo, nes jie žino, kad Dievas yra pirmas. Jie žino, jog visata primena Dievą, o ne atvirkščiai, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, o ne atvirkščiai. Jie žino, jog tai, kas geriausia, eina pirmoje, o ne paskutinėje vietoje. Jie žino, kad gyvuliška meilė ateina vėliau, kaip imitacija tobulos, amžinos, dieviškos meilės, o ne atvirkščiai. Evoliucija niekada negali būti pagrindinis paaiškinimas krikščioniui. Nei dėl to paties dalyko geram filosofui: kaip gali tai, kas daugiau, kilti iš to, kas mažiau? Tai pažeidžia pirminį Priežastingumo Principą.

Modernaus redukcionizmo įtakos krikščionio sąmonėje pavyzdys būtų toks: yra du galimi savitarpio santykiai tarp Kūrėjo ir kūrinio. Bet šių dienų krikščionys dažniausiai atsimena tik vieną iš jų. Pirmas - Dievas viską [ką sukūrė] myli. Antras - viskas [kas Dievo sukurta] myli Dievą. Antras yra toks pat teisingas, kaip ir pirmas. Gilės išauga į ąžuolus, nes jos yra įsimylėjusios Dievą. Kitaip tariant, jos nesąmoningai siekia savo pačių maksimalaus tobulumo, o tai yra dalyvavimas Dievo tobulume. Ąžuolas yra tobulesnis, panašesnis į Dievą negu gilė. Gilė nepasitenkina likti gile, nes ji nori (žinoma, nesąmoningai) būti panašesnė į Dievą. Dievas yra magnetas, traukiantis vis arčiau savęs visas geležies drožles, kurios yra kūrinija. Tai yra viso judėjimo priežastis. Viskas kūrinijoje siekia savo paties tobulumo, kuris yra Dievo tobulumo atvaizdas. Viskas juda iš meilės Dievui.

Tai, ką noriu pasakyti, gali būti išreikšta aiškiais ir protingais Aristotelio filosofijos terminais. Kiekvienas baigtas kažkokio daikto ar reiškinio paaiškinimas, anot Aristotelio, turi įtraukti keturis aspektus arba „priežastis“.

-  Materialioji priežastis pasako, iš ko tas dalykas yra padarytas. Pavyzdžiui, namas yra padarytas iš medžio, arba sonetas yra sudarytas iš keturiolikos eilučių jambinio pentametro, arba Aristotelis yra iš kaulų ir kūno.

-  Formalioji priežastis pasako, kas jis toks yra, kokia to dalyko forma, prigimtis, esmė arba apibrėžimas. Namas yra privatūs namai arba rezidencija. Sonetas yra surimuota poema. Aristotelis yra racionalus gyvūnas.

-  Veikiančioji priežastis pasako, kas tą dalyką padarė. Namas buvo pastatytas dailidės. Sonetas parašytas Šekspyro. Aristotelis yra jo tėvų seksualiniu būdu pradėtos gyvybės rezultatas.

-  Tikslingoji priežastis pasako, kam tas dalykas buvo padarytas, koks jo tikslas. Namas yra šeimos ir jos turto būstas. Sonetas yra poeto meilės išraiška savo širdies damai. Aristotelis, kaip ir kiekvienas žmogus, yra sukurtas tam, kad siektų ir pasiektų laimę per tiesos pažinimą bei gėrio meilę.

Iš šių keturių priežasčių ketvirtoji yra pati svarbiausia, nes ji yra visų kitų pagrindas, ji yra „priežasčių priežastis“. Dailidės stato namus tik todėl, kad kas nors juose gyvens. Gilės auga tik todėl, kad jos nesąmoningai siekia savo pačių natūralaus tikslo – tapti ąžuolu.

Dievas yra ne tik visos visatos veikiančioji priežastis, jos pirminis kilmės šaltinis. Jis taip yra ir visos visatos tikslingoji priežastis, jos galutinis tikslas. „Aš esu Alfa ir Omega“ (Apr 1:8), pradžia ir pabaiga, sako Jėzus. Taigi viskas visatoje yra, gyvena ir juda, ir turi savo būtį ne tik iš Dievo, bet ir Dievui. Nuostabi šv. Augustino eilutė yra teisinga kalbant apie viską gamtoje, taip pat ir žmogų: „Tu sukūrei mus Sau ir [todėl] mūsų širdys nerimsta kol nurims Tavyje“.

Visa visata yra milžiniška cirkuliuojanti sistema. Visos būties kraujas yra pumpuojamas dieviškosios širdies, naujos kūrinijos arterijomis (veikiančioji priežastis) ir grįžta atgal meilės venomis (tikslingoji priežastis).

Viskas myli Dievą savo paties būdu. Dievas myli ne tik visam kam suteikdamas egzistavimą, bet ir, būdamas visuotinis mylimasis, visa ką ištobulindamas bei išbaigdamas. Taigi, ne tik Dievas viską myli, bet ir viskas myli Dievą. Vien tik žmogus gali elgtis priešingai šiam prigimtiniam principui, laisvai rinkdamasis blogį. Kiekvienas daiktas myli Dievą, bet ne kiekvienas žmogus.

Tačiau sakote, kad visa tai yra analogija? Tiesa: gilės, elektronai, katinai, žmonės ir angelai Dievą myli ne tuo pačiu būdu. Bet tada lygiai taip pat ir Dievas ne tuo pačiu būdu myli giles, elektronus, katinus, žmones ir angelus. Štai kodėl šie kūriniai tokie skirtingi: Dievas norėjo (mylėjo), kad šie skirtumai egzistuotų. Jeigu neignoruojame paskutinės analogijos, kodėl turėtume ignoruoti pirmąją? Visais atvejais mes turime tikrą panašumą, tikrą analogiją, ne paprastą vienodumą ir ne paprastą skirtingumą, bet tikrą panašumą.   

Taigi, meilės teologija suteikia mums visą naują pasaulėžiūrą. Atrodytų abstrakti ir teorinė vidinio Trejybės gyvenimo kaip meilės teologija, pasirodo turinti labiausiai radikalių ir revoliucingų pasekmių tam, kaip mes žiūrėsime į visatą ir visus dalykus mūsų kasdieniame gyvenime. Tai grąžina mus atgal į užmirštą mitų išmintį; panardina į pasaulį, kuris iš tikrųjų gieda gyrių Kūrėjui. Tai leidžia dangums iš tikrųjų skelbti Dievo šlovę (Ps 19:1). Tai nėra tik graži poetinė išmonė. Tai išlaisvina mus iš dulkino, nešvaraus, dvokiančio mažo požeminio visatos kalėjimo, kurį mums pasiūlė Švietimo amžiaus mintis: visatos, kurioje meilė, grožis, gyrius ir vertybės yra vien tik žmogaus proto sukurti, subjektyvūs prasimanymai; visatos, kurioje vieninteliai objektyvūs dalykai yra aklos energijos dalelės, atsitiktinai atsitrenkiančios viena į kitą.

Ši teologija pastiprina mūsų pačių instinktus. Mūsų patys giliausi instinktai yra matyti meilę kaip aukščiausią išmintį ir galutinę gyvenimo prasmę. Dieviškosios meilės teologija, šį instinktą įtvirtinanti pačioje galutinės realybės prigimtyje, byloja, kad mūsų giliausios vertybės siekia aukštumas. Ji taip pat išplečia šią instinktyvią išmintį, meilę matančią kaip galutinę visų dalykų prasmę, į visą kūriniją. Išganytojo rankos ant kryžiaus pasiekia Absoliutą ir žmogaus širdies gelmę, aprėpia visą visatą pradedant atomais ir baigiant arkangelais. Kai Jėzus ištiesė savo rankas ant kryžiaus, tarė: „Matot? Štai kiek aš jus myliu“.

Peter Kreeft – Bostono koledžo filosofijos profesorius, vienas žymiausių šių dienų krikščionių lektorių ir daugiau nei 45-ių knygų autorius, tarp jų - „Krikščioniškos apologetikos vadovėlis," „Krikščionybė moderniesiems pagonims," „Tikėjimo pagrindai".

Vertė Rūta Pociūtė