Mano vaikinas (20 m.) vis lietė mane, kol miegojau. Man 18 metų. Nežinau, ar tik pati sau viską per daug sureikšminu. Nežinau, ką daryti.
Atsiprašau, jei tekstas padrikas ar nerišlus – rašau taip, kaip mintys ateina į galvą.
Pirmą kartą po 10 mėnesių santykių per atstumą su savo vaikinu (20 m.) miegojome vienoje lovoje. Jis paklausė, ar gali mane apkabinti, ir aš sutikau. Tada užmigau. Po poros valandų pabudau ir pamačiau, kad jis grabinėja mano krūtis bei spenelius. Patraukiau jo ranką žemyn ir pamaniau, kad tuo viskas baigsis. Tačiau nepraėjus nė kelioms minutėms jis vėl bandė pakišti ranką man po marškinėliais. Sulaikiau jo ranką ir pasakiau, kad liautųsi. Jis atsiprašė ir nustojo.
Vėl užmigau, bet pabudau nuo to, kad jis bandė pakišti ranką man į kelnes. Dar kartą jį sustabdžiau ir pradėjau keltis iš lovos, tačiau jis vėl atsiprašė ir prisitraukė mane atgal. Taip tęsėsi visą likusią naktį. Kažkuriuo metu net pajutau, kad jis iš nugaros trinasi į mane. Ryte atsikėliau, pasiūliau jam pusryčių ir pasakiau, kad jam jau reikia išeiti, jog neprisidarytume problemų, nes gyvenu universiteto bendrabutyje.
Turiu pabrėžti, kad laikausi susilaikymo iki santuokos ir neužsiimu jokia seksualine veikla. Apie tai jam aiškiai pasakiau nuo pat pradžių – dar tada, kai buvome tik draugai, ir vėliau, kai pradėjome susitikinėti. Ne kartą jam sakiau, kad tikrai nesupyksiu ir nepradėsiu blogiau apie jį galvoti, jei jis nuspręs pasitraukti, nes jam tai svarbu. Jis atsakė, kad jam tai nėra problema ir kad yra pasirengęs laukti.
Net jei nesilaikyčiau susilaikymo iki santuokos, manau, kad vis tiek turiu teisę pasakyti „ne“ tokiems dalykams. Suprantu, kad vaikinams gali būti sunku visiškai susilaikyti, tačiau niekada nedraudžiau jam pačiam pasirūpinti savo seksualiniais poreikiais. Gal kam nors tai atrodys kvaila, bet man nepriimtinas net grabinėjimas ar seksualinis lietimas. Vaikystėje patyriau seksualinę prievartą iš šeimos nario, ir mano vaikinas apie tai žino.
Praėjo kelios valandos nuo tada, kai jis išėjo, ir aš nežinau, ką jaučiu. Man šlykštu pačiai nuo savęs. Jaučiuosi išniekinta. Man atrodo, kad nepakankamai aiškiai pasakiau ar padariau, jog jis liautųsi. Taip pat jaučiu, kad daugiau niekada nenoriu jo matyti. Noriu verkti, bet esu tokia sutrikusi, kad net nežinau, dėl ko verkti.
Išskyrus tai, kas nutiko praėjusią naktį, mano vaikinas yra nuostabus žmogus. Jis linksmas, rūpestingas, dėmesingas ir geras. Aš jį myliu. Dabar jis man rašo ir skambina, bet nenoriu atsiliepti. Jis tiesiog mano, kad vėl nuėjau miegoti.
Nežinau, ką daryti. Ką jam pasakyti? Pirmą kartą tai nutikus maniau, kad jis miega, todėl nenorėjau iškart daryti blogiausių išvadų. Tačiau vėlesniais kartais jis kalbėjo su manimi ir kitaip reagavo, todėl esu visiškai tikra, kad buvo pabudęs.
Prašau patarti, kaip man elgtis toliau. Patarimas „tiesiog pasikalbėk su juo“ man nelabai padeda. Ką konkrečiai turėčiau jam pasakyti? Nenoriu jo įskaudinti ir bijau, kad galbūt tiesiog pernelyg jautriai reaguoju, gal dėl ankstesnės traumos. Man pačiai baisu tai pripažinti, bet šiuo metu vienintelis dalykas, kurio noriu, – išsiskirti su juo. Aš jį myliu ir žinau, kad tai gali būti tik impulsyvi reakcija. Ką man daryti?
Ačiū visiems už patarimus. Mano draugė taip pat pritarė jūsų mintims, todėl paskambinau vaikinui ir pasakiau, kaip jaučiuosi. Jis vis kartojo, kad suklydo ir atsiprašo. Pasakiau, kad man vis dar reikia laiko. Nuo tada jis be perstojo skambina ir rašo žinutes, todėl kol kas įjungsiu telefone skrydžio režimą. Dar kartą ačiū visiems.
Aistė
Atsakymas ir patarimas
Šioje situacijoje svarbiausia suprasti vieną dalyką: tu neperdedi vien todėl, kad jautiesi įskaudinta, sutrikusi ar nebenori matyti savo vaikino. Tavo jausmai yra suprantami, o tavo ribos galioja nepriklausomai nuo to, ar laikaisi susilaikymo iki santuokos, ar ne.
Jis galėjo paprašyti tave apkabinti, ir tu su tuo sutikai. Tačiau sutikimas būti apkabintai nėra sutikimas seksualiai liesti tavo kūną. Kai patraukei jo ranką, pasakei „ne“ ir sustabdei jį pakartotinai, jis turėjo gerbti tavo sprendimą. Tai, kad jis atsiprašydavo, bet vėliau vėl bandydavo, situacijos nepaverčia priimtina.
Tu neprivalėjai garsiau šaukti, kovoti ar įrodinėti, kad rimtai nenori. Net jei iš pradžių manei, kad jis miega, vėliau aiškiai parodei savo ribas. O tai, kad buvai sustingusi, sutrikusi ar nežinojai, kaip reaguoti, nereiškia, kad leidai jam taip elgtis. Atsakomybė už jo veiksmus tenka jam, ne tau.
Taip pat svarbu, kad ankstesnė seksualinė trauma gali sustiprinti tavo reakciją į šią patirtį, tačiau tai nepaneigia to, kas įvyko. Net jei neturėtum jokios trauminės patirties, vis tiek turėtum teisę nenorėti seksualinio prisilietimo.
Ką daryti dabar?
Pirmiausia neprivalai iš karto priimti galutinio sprendimo dėl santykių. Gali padaryti pertrauką, neatsiliepti į skambučius ir paprašyti erdvės. Tau nereikia jo raminti, guosti ar skubėti atleisti vien todėl, kad jis atsiprašo.
Jei norėtum jam parašyti, galėtum pasakyti taip:
„Tai, kas įvyko tą naktį, mane labai sukrėtė. Aš ne kartą tave sustabdžiau ir pasakiau, kad nenoriu, jog mane liestum seksualiai, tačiau tu vis tiek bandei tai daryti dar kartą. Dėl to jaučiuosi nesaugiai ir man sunku suprasti, kaip galėčiau vėl tavimi pasitikėti. Šiuo metu nenoriu kalbėtis ar susitikti. Man reikia laiko ir erdvės, todėl prašau man neskambinti ir nerašyti, kol pati nebūsiu pasirengusi susisiekti. Prašau gerbti šį mano sprendimą.“
Jeigu jis ir toliau nepaliaujamai skambina bei rašo, gali nutildyti jo pranešimus ar laikinai užblokuoti kontaktą. Tai nėra žiaurumas – tai būdas apsaugoti savo ramybę ir ribas. Jei nerimauji dėl savo saugumo, pasakyk patikimai draugei, kas nutiko, ir kol pati to nenori, nesusitik su juo viena.
Ar turėtum su juo išsiskirti?
Niekas kitas negali priimti šio sprendimo už tave. Gali jį mylėti, prisiminti jo gerąsias savybes ir kartu pripažinti, kad jo elgesys buvo nepriimtinas. Šie dalykai vienas kitam neprieštarauja.
Jei nuspręsi nutraukti santykius, tau nereikia surinkti papildomų įrodymų, laukti, kol tai pasikartos, ar įtikinti jį, kad turi pakankamą priežastį. Jei nuspręsi dar neskubėti skirtis, tai taip pat nereiškia, kad privalai jam iš karto atleisti ar grįžti prie įprasto bendravimo.
Vertink ne tik jo žodžius „aš suklydau“, bet ir tai, ar jis iš tiesų prisiima atsakomybę. Nuoširdus atsiprašymas nėra reikalavimas, kad tu iškart atleistum. Jei jis nuolat skambina ir rašo, nors pasakei, kad tau reikia laiko, tai irgi svarbu: jis turi gerbti tavo ribas dabar, o ne vien atsiprašinėti už tai, kad jų negerbė anksčiau.
Ir svarbiausia
Tu nesi kalta dėl to, kas nutiko. Tau nereikia sau priekaištauti, kad nepadarei daugiau, nepasipriešinai stipriau ar nepastebėjai, kas vyksta. Tu pasakei „ne“ ir bandei jį sustabdyti. To pakako.
Šiandien tavo užduotis nėra nuspręsti, ar jis geras, ar blogas žmogus, ir nėra pareiga išsaugoti santykius. Svarbiausia pasirūpinti savimi, pabūti su žmogumi, kuriuo pasitiki, ir duoti sau laiko suprasti, ko nori. Jei jausi, kad ši patirtis atgaivino vaikystės traumą ar daro didelę įtaką tavo savijautai, gali padėti pokalbis su psichologu ar kitu specialistu, kuris dirba su seksualinę prievartą patyrusiais žmonėmis.
Tau leidžiama jį mylėti ir vis tiek pasirinkti save.
Įvertinkite straipsnį