Senovės Graikija

Senovės Graikijoje homoseksualumas buvo visiškai įprastas ir toleruojamas reiškinys. Visuotinai priimtas buvo santykių modelis, vadinamas pederastija – paauglio ryšys su vyresniu partneriu, kuris jį mokydavo, perduodamas savo žinias ir patirtį. Tokie ryšiai siedavo ne tik mokytojus ir mokinius, bet ir karius. Istorikas Plutarchas rašo, kad „į šią meilės rūšį linko ne tik pačios karingiausios tautos, tokios, kaip beotiečiai, spartiečiai ir Kretos gyventojai, bet ir daugelis senovės herojų: Meleagras, Achilas, Aristomenas, Kimonas ir Epaminondas“. Manoma, kad ir Aleksandras Makedonietis buvo biseksualus.

Gali pasirodyti keista, bet senovės Graikijoje homoseksualūs santykiai tarp suaugusių vyrų nebuvo priimtini. Ypač smerkiami buvo pasyvieji partneriai – vyras, sueities metu atliekantis „moters“ vaidmenį, buvo niekinamas, nes moterys to meto graikų visuomenėje, kaip ir daugelyje senovės tautų, turėjo žemesnį statusą.

Homoseksualumo tema yra nereta graikų mitologijoje. Pavyzdžiui, legenda pasakoja mums apie Trojos karaliaus sūnų Ganimedą – nepaprasto grožio jaunuolį, kurį pamilęs Dzeusas pasigrobė ir suteikęs nemirtingumą apgyvendino Olimpe. Žinoma, tai tik mitas, tačiau jis atspindi tuometinius visuomenės santykius.

Apie minėto laikmečio moterų homoseksualius santykius turima nedaug informacijos. Platonas savo „Puotoje“ mini moteris, „kurios nesidomi vyrais, nes jas traukia kitos moterys“. Plačiai žinoma Lesbo saloje gyvenusi poetė Sapfo, kuri parašė daug meilės eilėraščių, skirtų savo mokinėms. Žodis „lesbietė“, kaip užuomina į Sapfo, vėliau virto bendriniu homoseksualių moterų pavadinimu.