Jono Pauliaus II svarstymai apie Giesmių giesmę (4 dalis)

Meilė yra „stipri kaip mirtis“: baigiamieji pamąstymai apie „Giesmių giesmę“

„Giesmių giesmę“ daugybė šventųjų ir mistikų komentavo labiau nei bet kurią kitą Biblijos knygą. Apie šią dievišką erotinę poeziją yra prirašyti tomų tomai. Šiuose keliuose skyriuose apžvelgėme tik mažytę dalį jos turtų. Galėtume ir turėtume pasakyti kur kas daugiau. Nors ir esu tikras, kad dar sugrįšiu prie šio Biblijos skyriaus ateityje, dabar užbaigiu jo apmąstymus.

Ankstesnėje dalyje, pažvelgėme į mylimojo pasakymą: „Mano sesuo sužadėtinė – uždaras sodas. Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis“ (Gg 4, 12). Jonas Paulius II kūno teologijos (KT) veikale pabrėžė, kad, vykstant mylimųjų duetui, nuotaka „atveria“ savo sodą „prieš sužadėtinio sielos ir kūno akis“ (KT 111, 4). Jis pagarbiai įžengia, ir jų meilė yra pagaliau atbaigiama.

Tokiu būdu „vyras ir moteris kartu ... sukuria abipusio savęs dovanojimo ženklą, kuris uždeda antspaudą visam jų gyvenimui“ (KT 111, 5). Santuokos atbaigimas yra specifinis momentas, kur santuokos įžadai tampa jokiais būdais neišardomi, išskyrus vienu – mirtimi. Tokia yra lytinio akto reikšmė ir galia Dievo plane. Lytinio akto „kalba“ liudija: „Aš esu absoliučiai tavo iki mirties. Aš priklausau tau ir tu man, kol mirtis mus išskirs.“

Ne tai, kad seksas pritinka tik santuokai. Labiau tai, jog seksas pagal Dievo planą iš prigimties turi santuokinę reikšmę. Todėl lytinis aktas yra vadinamas santuokiniu aktu. Seksas ir jo tikroji reikšmė atsiskleidžia tik tada, kai tai yra „stiprios kaip mirtis“ meilės išraiška. Nuotaka patvirtina šią žinią, ištardama: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies... Juk meilė stipri kaip mirtis... Jos kaitra – kaip ugnies kaitra, nenumaldoma liepsna. Gilūs vandenys negali užgesinti meilės, nė potvyniai – jos paskandinti“ (Gg 8, 6-7).

Anot Jono Pauliaus II, šie žodžiai mus įveda į meilės prisipažinimo Giesmėje „viršūnę“. Šie žodžiai, regis, išreiškia finalinį akordą, „finalinį „kūno kalbos“ akordą“. Žodžiais „meilė yra stipri kaip mirtis“ Giesmėje yra „užbaigiama ir vainikuojama visa tai, kas prasidėjo metaforomis „uždaras sodas“ ir „užantspauduotas šaltinis“ (KT 111, 6).

Šiais žodžiais mylimasis savo mylimajai atsiskleidžia ne kaip tas, kuris paviršutiniškai susižavėjęs jos kūnu. Bet kaip tas, kurį patraukė ir užbūrė visa jos, kaip moters, paslaptis, ir tas, kuris yra pasiruošęs puoselėti visą jos lytiškumo asmeninę vertę, tas, kuris trokšta gerbti ją kaip moterišką asmenį, kaip seserį ir nuotaką – iki pat mirties.

Taigi, matome, jog moteris gali atverti „sodą“ savo mylimajam ir likti nesutepta tik tuomet, jeigu ji yra užtikrinta, kad mylimasis yra pasirengęs ir norintis įsipareigoti visam gyvenimui, jeigu ji yra užtikrinta, jog jis pasidėjo ją kaip atspaudą ant savo širdies, jei ji užtikrinta, kad jo meilė bus stipri kaip mirtis. Meilė, kuri yra stipri kaip mirtis, yra vadinama „santuoka“.

Ar pamenate 1960-ųjų Shirelles dainą „Ar dar mylėsi mane rytoj?“ (Will You Still Love Me Tomorrow?) Paklausykite šios aitrios lyrikos: „Ar tai ilgalaikis turtas, ar tik akimirkos malonumas? Šiąnakt tavo žvilgsnis pilnas meilės. Bet ar mylėsi mane rytoj?“ – ak, koks tai skausmas moters širdžiai!! Jeigu kuri nors moteris šiame posme atpažįsta ir save, užduodančią panašų klausimą, kai vyras ją mergina, štai kita daina, kurią būtų galima dainuoti: „Sustok, dėl meilės vardo, kol nesudaužei mano širdies!“ Na, ir kiekvienas vyras čia turėtų susimąstyti....

Bažnyčia mums nenori primesti minties, kad meilė turėtų būti ilgalaikė. Pastovumas (ilgalaikiškumas) yra tai, ko ilgisi širdis. Savo mokymuose, kad seksas yra skirtas išreikšti ilgalaikei meilei (tai yra, santuokinei meilei), Bažnyčia tiesiog mus kviečia būti teisingiems „giesmei“, trykštančiai iš giliausių mūsų sielos gelmių. Klausykite jos! Tai ir yra Giesmių giesmė...

Pagal Christopher West parengtą medžiagą. Vertė Raimonda Jaloveckaitė