Jono Pauliaus II svarstymai apie Giesmių giesmę (3 dalis)

Tęsiame „Giesmių giesmės“ apmąstymų ciklą, remiantis Jono Pauliaus II kūno teologija (KT).

Šįkart stabtelėsime ties mylimojo pasakymu: „Mano sesuo sužadėtinė – uždaras sodas. Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis“ (Gg 4, 12).

Prieš perteikdamas Jono Pauliaus II mintis, turėčiau jus perspėti, kad kaip ir daugybės kitų mistikų „Giesmių giesmės“ komentarai, Jono Pauliaus II intymūs svarstymai gali šokiruoti. Tačiau šis „skandalingas dalykas“ tik parodo didelį poreikį seksualumui grąžinti šventumą. Tai ir yra pagrindinis Jono Pauliaus II kūno teologijos tikslas. Ir, žinoma, tai skirta ne „pakutenti“, bet sutaurinti – atskleidžiant ir parodant, kokia iš tikrųjų tauri, kokia šventa yra vyro ir žmonos sąjunga.

Jonas Paulius II pirmiausia akcentuoja, kaip svarbu, kad mylimasis vadina savo mylimąją „seserimi“, prieš pavadindamas „sužadėtine“. Tai parodo, jog mylimasis gerbia ją kaip asmenį, kaip tokį patį žmogų, koks jis yra. Atskleidžia, kad potraukis „sužadėtinei“ yra ne tik geismas, bet meilė.

Normalus vyras pasibaisėtų nuo minties, kad galima geisti savo sesers, tačiau lygiai taip pat vyras turėtų atsitraukti nuo minties geisti savo sužadėtinės. Santuoka nesuteikia teisės vyrui naudotis savo žmona kaip objektu malonumui pasiekti. Vedybiniai santykiai yra skirti dieviškos meilės išraiškai, jie neturi būti paremti gyvulišku instinktu. Taigi, būtent tai, kad mylimasis atpažįsta savo žmoną kaip seserį, tai jam leidžia prie jos artintis su nesavanaudišku švelnumu (žr. KT 110, 2).  

Jaunikio autentišką meilės jausmą atskleidžia posakiai „uždaras sodas“ ir „užantspauduotas šaltinis“. Tai nurodo, anot Jono Pauliaus skvarbių įžvalgų, kad „nuotaka parodoma vyrui kaip savo paslapties šeimininkė“ (KT 110, 7). Jaunikis turi gerbti faktą, jog negali dominuoti ar valdyti savo nuotakos. Ji pati save valdo; ji yra savo „slėpinio“ šeimininkė.

Esminga tai, kad autentiška meilė leidžia „įeiti“ į kito žmogaus slėpinį niekada nesužeisdama asmens (žr. KT 111, 1). Jei žmogaus „meilė“ sužeidžia tą, kurį myli, tai nėra meilė ir negali būti vadinama meile. Tai yra meilės klastotė – geismas. Jei mylimasis žengia į šį „sodą“ ir dalyvauja moters paslaptyje, jis negali veržtis ar laužti duris. Nei manipuliuoti pasiglemždamas raktą. Jeigu jis gerbia savo mylimąją kaip „savos paslapties šeimininkę“, tai mylimasis gali tik „belstis į duris“ ir pagarbiai laukti jos atsiliepimo. 

Giesmėje mylimasis inicijuoja dovanojimą, įvardydamas aiškų troškimą: „Įleisk mane, mano seserie, mano meile“ (Gg 5, 2). Ir ši girdi jį: „Klausyk! Mano mylimasis beldžiasi!“ (Gg 5, 2). Tačiau jis įkiša „ranką pro velkės skylę“ (Gg 5, 4) tik gavęs jos laisvą „taip“, duotą be jokios spaudimo ar manipuliavimo užuominos. Ji atsiduoda jam absoliučiai laisva; ji atveria sodą, kuris tampa ir jo: „Pabusk, šiaurės vėjau! Ateik, pietų vėjau! Padvelk į mano sodą, tepasklinda plačiai jo kvapai! Teateina mylimasis į savo sodą, tevalgo jo geriausių vaisių“ (Gg 4, 16).

Taigi, anot Jono Pauliaus II, šiame dialogo diskurse „tam tikru būdu „uždaras sodas“ atidaromas prieš sužadėtinio sielos ir kūno akis“ (KT 111, 4). Ir, pagarbiai nusilenkdamas, jis pamato jos atskleidžiamą slėpinį. Jis ateina gėrėdamasis jos dovana, visada išlikdamas pagarbioje baimėje jos laisvai atvertam slėpiniui: „Atėjau į savo sodą, seserie sužadėtine, prisirenku miros ir kvepalų, valgau korį su medumi, geriu vyną su pienu“ (Gg 5, 1). 

Atsakydami tiems, kurie šią erotinę poeziją laiko „šventvagiška“, turėtume priminti, kad tai Dievo žodis. Kaip Jonas Paulius II sako, „Giesmių giesmė“ atskleidžia „esminį šventumo ženklą“ (KT 109, 2). Viešpatie, mokyk mus suprasti tikrąją šventumo prasmę! Prašome, atkurk mūsų širdyse tikruosius ketinimus vyro ir moters meilei. Amen

Pagal Christopher West parengtą medžiagą. Vertė Raimonda Jaloveckaitė