Kai seksas - tai jėga

Mes nesusimąstydami kartojame kai kurias frazes. Tarkim, „jis ją pavergė savo žavesiu”. Arba rusiškai: „Ona jego plenila svojim vzgliadom”… Taip kalbama apie meilę. Apie jausmą. Tačiau žodžiai, kuriais jį išreiškiame, – jėga, laisvė ir nelaisvė… Kodėl?

Pirmiausia pamėginkime demistifikuoti seksualumą. Pažiūrėkime į jį paprastai ir natūraliai. Juk nesudieviname apetito. Juk nesimeldžiame čiauduliui. Ir nieko nešokiruoja, kad žmonės eina į tualetą. Kūniškų funkcijų sutrikimai – praplikimas ar apetito praradimas – per daug nekenkia mūsų savigarbai. Na, nemalonu. Bet juk ne gėda. Seksualumą taip pat paprastai vertinti sunkiau. Seksualiniai sutrikimai nėra šiaip sutrikimai. Už jų slypi gėda, savos vertės praradimas. O seksualinis pajėgumas kažkodėl kelia pasididžiavimą.

Pažiūrėkime, kaip keitėsi žmonių supratimas apie seksą ir požiūris į seksualinius sutrikimus. Išsirinkime kelias problemas: impotenciją, lytinį šaltumą ir nevaisingumą bei vieną įdomų užsiėmimą – masturbaciją.

1. Dievų laikai

Falo, arba sustandėjusio vyriško organo, garbinimas buvo labai paplitęs Senovės Rytuose ir Viduržemio jūros kraštuose. Jį dažnai galima išvysti šių kraštų paminkluose ir ornamentuose. Jam buvo meldžiamasi, aukojama. Tai buvo ne šiaip sau mėsos gabaliukas, o vaisingumo simbolis. Graikų Priapo jėga. Indų Šivos energija. Kinų „jan”.

Ne ką mažiau svarbus buvo ir moters lyties organas. Tai ne šiaip jums patogi ertmė santykiams ir gimdymui. Tai irgi – vaisingumas. Graikų Afroditės kerai. Indų Šakti energija. Kinų „in”.

Mūsų protėviai, gyvenę Senovės Europoje, nebuvo prastesni už pietiečius. Taip, taip, toje pačioje Marijos žemėje, kuria mes dabar vaikštome, žemdirbiai labai sureikšmindavo lytinius santykius. Jaunavedžiai eidavo santykiauti į neseniai pasėtą lauką. Žmonės tikėjo, kad tada geriau augs javai, ir visi turės ką valgyti. Žinoma, tais laikais nevaržomo sekso nebuvo. Giminę reikėjo tęsti, bet gimusius vaikus juk tekdavo išmaitinti. Seksualumo nebuvo gėdijamasi. Malonu ir naudinga – kokia čia gali būti problema? Dievo baimė? Nesąmonė. Dievų daug, jie tokie savi. Beje, jiems patiems seksas nesvetimas… Drąsi mintis – seksas stipresnis net už pačius dievus ir dievybes. Tai – kažkokia kosminė jėga, kuriai paklūsta net Dausų gyventojai…

Moters lytinis šaltumas (frigidiškumas) dar neegzistuoja ir jo dar ilgai nebus. Gal todėl, kad moterims apskritai nelabai leidžiama norėti to, kuo mėgaujasi vyrai? Impotencija ir nevaisingumas pagonybės laikais reiškė išsekimą ar dievų bausmę. Vyrai gydomi (milteliais, masažais, heterų paslaugomis). Nevaisingos moterys užkalbamos. O atitinkamoms dievybėms aukojamas… na, tarkime, veršiukas. Masturbacija nėra sveikintinas dalykas – mat skatina išsekimą.

2. Dievo laikai

Monoteizmo, arba vieno Dievo, laikais tapo nepatogu šalia vieno vienintelio Kūrėjo ir Valdytojo turėti jėgą, stipresnę už jį patį. Natūralu, kad iš žmonių sąmonės seksualumas turėjo trauktis. Jis juk negali temdyti Visagalio. Taigi seksualumas pasitraukė ir palengva tapo nebe dvasios, o materijos reikalu. Pagal seną tradiciją, paplitusią nuo Graikijos jūrų iki Japonijos krantų, dvasingumas, po truputį tirštėdamas ir krisdamas žemyn, pavirsta individualia siela. O siela, puldama dar žemiau, virsta materija. Štai čia, niekingoje materijoje, ir veisiasi mūsų aistros. Taigi atsiduoti žemoms kūniškoms aistroms, užuot siekus dvasingumo aukštybių, tampa nuodėme – tuo, ką derėtų slopinti ir, jei tik įmanoma, atsisakyti. Derėtų kilti į viršų, artėti prie Aukščiausiojo. Ir palikti intymius santykius grynai praktiniams reikalams – giminei tęsti.

Įdėmiau žvilgtelėję pastebėsime, kad seksualumas tapo valingu aktu. Nes tai, ko galima atsisakyti arba tikslingai atlikti, jau nebėra antgamtinė jėga. Tai nebėra stichija, o mūsų valios reikalas. Pasirinkimas. Taip pasaulis pasidalijo į susilaikančiuosius ir „paleistuvius”. Pirmieji išsigelbės (nuo karmos, pragaro), antrieji – ne. Nusidėjėliai geriausiu atveju murdysis, prisirišę prie materialių dalykų, blogiausiu – degs pragare. Į žmogaus sąmonę po truputį įsirėžia mintis: pasiduoti kūniškai pagundai tolygu užsitarnauti kančią.

Bet turbūt puikiai suprantate, kad nė vienas pradėtas seksualinis aktas nebuvo atidėtas dėl Dievo baimės. Seksualumas vis dar turėjo jėgos, todėl žmonės galutinai įsitikino: seksas susijęs su jėga – galinga kaip ir Dievas. Štai kas, – nusprendė žmonės. – Tai galingas ir klastingas padaras Šėtonas silpną naivuolį žmogų klaidina, gundo ir tvirkina. Tai jis siunčia savo padėjėjus velniukus žmones nuodėmėn vilioti. O šiems belieka sukaupti valią, susilaikyti nuo maisto ir sekso ir kalbėti mantrą arba kartoti: „… ir neleisk mūsų gundyti, bet saugok mus nuo pikto”.

Žinoma, impotenciją ir nevaisingumą viduramžiais gydė ne maldomis. Raganaujančios moterėlės ir bobutės turėjo įvairių žolelių ir mokėjo užkalbėti. Oficialiai jas smerkdavo ar net atiduodavo inkvizicijai, o šiaip pas jas vaikščiodavo gydytis.

Kaip su masturbacija? Kaip ir su malonumais. Paslapčia – prašom. Bet oficialiai – nuodėmė, akivaizdi nuodėmė. Aukščiausiojo nenumatyta.

3. Proto laikai

Atėjus proto laikams, dievobaimingumas ėmė trauktis. Žmonės tapo praktiškesni ir ėmė labiau pasitikėti mokslu bei technika. Kaip su seksu? Pedantiški mokslininkai pasižiūrėjo į gyvūnus, žvilgterėjo į žmogaus kūno vidų, pabaksnojo pincetu matomas pro mikroskopą lytines ląsteles ir pasakė: nieko čia ypatingo nėra. Visi gyviai veisiasi. Cheminė trauka jungia tarpusavyje ne tik medžiagas, bet ir ląsteles. Žmogus šią trauką jaučia. Tik kitaip negu gyvūnai žmonės dar ir protauja. Aišku, – įsiterpė toks Imanuelis Kantas, – protauja ne visiškai grynu protu. Su apribojimais. Bet gan sėkmingai. Valios pastangomis savo lytinę trauką gali nukreipti reikiama linkme. Tiesiog vieni žmonės gerai susigaudo, kas protinga, o kiti – ne, ir nevalingai atsiduoda traukai. O tai neprotinga. Juk reikia palaikyti visuomeninę moralę, saugoti papročius ir padorumą. Kultūringi ir civilizuoti žmonės savo seksualumą gali sėkmingai suvaldyti. O gyvūnų trauką panaudoti tikslingai selekcijai. Nes dar toks Darvinas įrodė, kad…. Bet jūs visa tai puikiai žinote iš mokyklinių vadovėlių.

Taigi galų gale seksas – tai tik fizika. Todėl impotenciją ir nevaisingumą reikia gydyti vaistais: dėlėmis, milteliais, moterų problemoms spręsti jau taikomos operacijos. Masturbacijos vis dar bijoma. Tai, aišku, ne nuodėmė, bet labai įtartinas įprotis. Tikriausiai, mąsto gydytojai, nuo jos galima praplikti, o gal net išprotėti.

2. Naujoji seksualinė metafizika

Zigmundas Froidas taip pat iš pradžių žiūrėjo į seksą kaip į fiziką. Jis kuo ramiausiai pro mikroskopą tyrinėjo ungurių lyties liaukas. Gal būtų tapęs puikiu biologu, jei nebūtų susitikęs su hipnotizuotojais ir psichiatrais. Tuo metu Vokietijoje ir Prancūzijoje buvo nemaža keistų pacienčių. Jos nei iš šio, nei iš to alpdavo, kentėdavo nesuprantamus skausmus, prarasdavo kalbos dovaną ar regėjimą, nieko nejausdavo arba jausdavo per daug. Visa tai vadinta isterija. Gydyti ją buvo sunku. Pasirodė, kad isterija pasiduoda ne vaistams, o įtaigai, ypač hipnozei. Froidas hipnotizuodamas pastebėjo, kad jo pacientėms kartais kyla nesuprantamas impulsas pulti gydytojui ant kaklo. Jis nebuvo toks naivus, kad manytų, jog psichiatrai moterims yra nepaprastai patrauklūs. Įsigilinęs į pacienčių istorijas, Froidas suprato, kad už jų problemų neretai glūdi seksualinės fantazijos, susijusios su artimais žmonėmis – tėvu, motina, broliu. Sąmoningai pacientės jų nesuvokdavo, bet kabinete tiesiog perkeldavo seksualinius impulsus į gydytoją. Stebint, kokie stiprūs ir įkyrūs būna neurozių simptomai, Froidui kilo mintis, jog seksualumas yra nepaprastai galinga, nors ir nesuvokiama jėga. Jis nustatė jos įtaką ir mūsų kalbos klaidoms, ir įpročiams, ir moralei, ir religijai. Taip kilo panseksualizmo idėja, kurios esmė ta, kad žmogaus gyvenimą valdo seksualinė energija – libido. Jos darbas – priešintis destrukcijai ir izoliacijai, sujungti gyvus padarus tarpusavyje. Atskiro žmogaus libido veikia pagal malonumo principą – seksualinio akto metu žmogus sumažina įtampą ir atsipalaiduodamas jaučia malonumą. Su kuo ir kaip – ne taip svarbu, ši jėga akla. Tačiau protingoji mūsų dalis nėra akla ir su libido savivale, žinoma, negali sutikti. Todėl nepriimtinas fantazijas ir norus ji aktyviai stumia iš sąmonės. Tuomet libido veikia aplinkiniais keliais: tarkim, sublimuojasi – virsta kita veikla. Arba užmaskuota forma pasirodo sapnuose. Blogiausiu atveju – kyla neurozinių simptomų. Apie šios energijos grynąjį pavidalą niekas nežino būtent dėl to, kad ji slepiasi nuo mūsų sąmonės.

Žiūrėkite: seksualumas vėl tapo mistiškas ir nepaaiškinamas. Jis vėl tapo jėga, stipresne už mūsų protą ir sprendimus. Jis neklauso nei amžiaus, nei išsilavinimo. Jis vėl visur.

Nevaisingumo gydymo progreso šiuo metu dar nėra. Masturbacijos žala pamažu mažėja. Froido teorija netgi teigia, jog vaikus labiau traumuoja bausmės už masturbaciją – taip vystosi kastracijos baimė (berniukams) arba įsivaizduojamos kastracijos liūdesys (mergaitėms). Taigi geriau vaikų masturbaciją toleruoti – neurozių bus mažiau. Impotencija jau ne šiaip fizinis reiškinys. Už jos gali slypėti… tarkim, agresija moterų atžvilgiu arba ta pati kastracijos baimė. „Neduosiu savo brangios varpos šiai pavojingai būtybei – moteriai” – tokia yra pasąmoninga vyro impotento logika. Gydymas psichologinis: jei supratai tai, ko nenorėjai suprasti – turi šansų pasveikti. Psichoanalizė ne visada, bet padeda.

3. Sistemų laikai, arba „mes į jūsų impotenciją atsakysime savo frigidiškumu”

Pokaris – sisteminio mąstymo laikai. Suvienyta Europa, kosmosas, kova dėl taikos, ekologija, kibernetika. Vyrauja dvi politinės sistemos – kapitalistinė ir socialistinė. Šaltasis karas, branduolinės varžybos, „all you need is love” ir visa kita. Dabar tikima nebe dievybėmis. Ir net ne libido galia. Dabar tikima, kad žmonės ir žmonija – viena didelė sistema. Arba be galo daug sistemų, „sudėtų” viena į kitą. Sistemoje svarbu įtaka, kontrolė, valdymas. Kas kieno priežastis – neaišku, nes visur veikia atgaliniai ryšiai. Jei priežastis sukėlė pasekmę – ši savo ruožtu keičia priežastį. Sistemos elementas gali pakeisti visą sistemą, o visa sistema keičia savo elementą. Sudėk elementų poveikius – suma bus didesnė ir nenusakomesnė už paprastą aritmetinę sumą.

Taip ir šeimos gyvenimas – sistema, kur svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Savotiškas jėgų balansas, palaikomas nesąmoningų šeimos narių veiksmų. Štai šeima, kurioje vyras turi potencijos problemų; žmona jaučiasi nepatenkinta ir yra priversta masturbuotis; vaikas nuolat laiką leidžia ne su draugais, o su mama. Vyrui kažkas nesiseka. Žmonos nepasitenkinimas didėja, o nuotaika prastėja – vaikas bando nuotaiką pataisyti. Jis tampa geručiu. Tiesiog „mamos sūneliu”. Tėvą tai dar labiau atbaido – jis jaučiasi vis vienišesnis, eina „pas draugus” ir intensyviai geria su jais alų. Žmona gali pasiteisinti: „Kaip galima mylėti tokį nedėmesingą girtuoklį?” Vyras irgi teisinasi: „Geriu, nes žmona manęs nemyli ir nenori”.

Pacientu gali tapti bet kuris šios šeimos narys. Nes pačios šeimos, kaip sistemos, pusiausvyrą ir palaiko jos problemos.

Vyras jaučia žmonai pasąmoningą pyktį, kurį netiesiogiai išreiškia impotencija. Jis gali tapti pacientu ir gydytis. Žmona šaltumą slepia, bet susiduria su problema: kaip neprarasti kontrolės ir įtakos vyrui? Ji randa išeitį: „Nesuteiksiu jam malonumo”. Tai – kontrolės priemonė. Žmona stipri atsisakydama santykiauti su vyru: „Tu negausi malonumo manyti, jog suteikei man orgazmą”. Ji gali tapti „frigidiška” ir gydytis. Arba nesigydyti, bet, tarkim, masturbuotis: „Aš galiu apsieiti be tavęs ir valdyti situaciją”. Masturbuotis gali ir vyras: „Man nereikia moters ir aš valdau situaciją”. Vyras impotenciją slepia. Pacientu gali tapti ir vaikas: „Jis pernelyg bailus”. Sutuoktinių seksualinės problemos šiuo atveju slepiamos.

Taigi šeimos sistema rūpinasi savo jėgų balansu ir tik išsirenka, ką pristatys aplinkiniams kaip pacientą. Neįmanoma pasakyti, kas ir dėl ko vyksta šioje šeimoje. Viskas susiję sisteminiais ryšiais. Todėl ir psichoterapija tapo sisteminė.

Kaip nevaisingumas? Atrasti hormonai, ištobulėjo diagnostika. Šiuolaikinė medicina pasiūlytų vyrui impotentui „viagrą”, o moterims – seksualinę terapiją. Draugė pasiūlytų moteriai išsiskirti ar užmegzti romaną. Ezoterinio kulto tarnai pasiūlytų moteriai pamedituoti ir išlaisvinti seksualinę energiją.
Ką gi siūlo psichoterapeutai?

Jie dirba su šeima kaip su sistema. Kartais jie duoda šeimos nariams užduočių, padedančių išlaikyti pusiausvyrą sveikesniais būdais. Ir, žinoma, leidžiančių kiekvienam šeimos nariui pajusti savo įtaką sistemai. Padedančių geriau vienam kitą suprasti, pasijusti šeima ir pasitikėti.

4. Reziumė

Įdėmiai patyrinėję žmones, galime prieiti išvadą, kad seksualumo sritis vis dėlto progresuoja. Masturbacijos nebebijome, tačiau atrasta už jos slypinčių įdomių problemų. Seksualumo nebenuvertiname kaip puritoniškais laikais, tačiau ir nepervertiname kaip prieš pusšimtį metų. Pagaliau suprantame, kad individai esame tiek, kiek esame visumos dalys. Vienas mąstytojas apie tai yra pasakęs: „Nei vienas žmogus nėra sala”. O tai jau gerai. Kai mūsų daug ir mes drauge, juk linksmiau ir įdomiau gyventi? Ir nagrinėti seksą įdomiau, ir juo užsiimti smagiau ne vienam, o drauge su kuo nors. Todėl šio straipsnio pavadinimą galima patikslinti: seksas – tai jėga, ši jėga ima veikti tada, kai mes kartu. Iš tikrųjų kartu.

Gyd. Psichoterapeutas O. Lapinas