Plikas terorizmas ir nuoga tiesa

„S” kategorijos straipsnis
(Autorė rašė nuoga priešais kompiuterio ekraną. Neaišku, ar tai pakėlė rašinio kokybę, tačiau ji tikisi skandalingai išgarsėti.)

Ko bijo Amerika?

Prestižinių „Grammy” apdovanojimų transliacija iš Los Andželo šiemet vyko ne tiesiogiai, kaip visada, bet penkiom minutėm vėliau. Taip apsidrausta baiminantis, jog kokia nors garsenybė neištvėrusi staiga ims ir apsinuogins.

Uf, neapsinuogino!.. Išvengta skandalo, kokį sukėlė popžvaigždžių Janet Jackson (Dženet Džekson) ir Justino Timberlake’o (Džastino Timberleiko) pasirodymas sausakimšame stadione per amerikietiškojo futbolo superfinalą. Apsvaigintas muzikos, Justinas netyčia (?) nuplėšė nuo Janet drabužėlį ir apnuogino popžvaigždės krūtį. Toliau duetas galėjo ir nebedainuoti: publika įsiaudrino, o žiniasklaida kaipmat išplatino šį vaizdelį. Moraliai sužaloti žiūrovai, neturėdami po ranka supuvusių pomidorų, užmėtė koncerto organizatorius teisminiais ieškiniais. Tie gynėsi ir vertė kaltę vargšui Justinui, o šis mėgino teisintis nekokybiškais Janet drabužėliais, o Janet, regis, neturėjo nuomonės.

Tačiau, atsiimdamas „Grammy” apdovanojimą, dainininkas buvo prispirtas viešai atsiprašyti dėl to „neplanuoto ir apgailėtino veiksmo”. Janet Jackson, saugodama savo reputaciją (?), į ceremoniją neatvyko.

Bet ar matėte šalia Justino džiūgaujančią mamytę, tiksliau, jos krūtis, virste virstančias iš iškirptės? Jei taip, manau, būsite vaikinui nuolaidesnės. Gal jis tik norėjo, kad moterys būtų panašios į jo mylimą mamytę?
Bet kas gi tokio iš tikrųjų čia įvyko? Nejau „kietuoliai” amerikiečiai, ištvėrę ne tokius seksbombų bombardavimus, išsigando Janet krūties, tegu su inkrustuotu speneliu?

Vyrai prasegtais drabužiais

Tačiau palyginkime: kuo iš esmės skiriasi minėta scena stadione nuo įsimintinos scenos miesto parkelyje, kai iš krūmų iššokęs vyriškis praskleidžia prieš jus lietpalčio skvernus? (Jei esi moteris, neabejotinai joje dalyvavai.) Išvysti tai, ko nenorėjai ir nesitikėjai pamatyti šiame peizaže.

Skirtumas tik tas, kad neturi kam paduoti ieškinio už moralinę žalą. Net jei neišsigąsti, vis tiek pasijunti bjauriai. Ekshibicionistai neprievartauja – jiems gana tavo išgąsčio. Bet ar tai reiškia, kad jie nepavojingi? Juk tave pažemino, tavim manipuliavo, kad patenkintų savo iškrypusį geismą!

Gal pati Janet ir nepajuto „nieko tokio”, tačiau tūkstančiai moterų tribūnose pasijuto pažemintos.

Agresyvus nuogybės demonstravimas ne vietoje, ne laiku ir ne tam, kam jos reikia, – tai irgi terorizmas. Tarptautinis! Terorizmas su nauju veidu, – juo, beje, šiuo atveju tampa plikas užpakalis. Nežinia kur, nežinia kiek, nežinia kas – ims ir apsinuogins... Plikas terorizmas agresyviai atakuoja mūsų psichiką ir verčia jaudintis dėl svetimų nevaldomų ydų – ekshibicionizmo, garbės troškimo, agresijos.

Drabužiai reiškia civilizaciją. Nėr drabužių – nėr kultūros! Raištis ant strėnų pirmykščio dizainerio sumodeliuotas tam, kad lytis nedirgintų esminio instinkto, – jį dėvi net primityviausios tautelės.

Krintantys nuo kūno drabužiai reiškia kultūros saulėlydį, vertybių nuosmukį, gražiai vadinamą dekadansu.

Dekadansas?

Visi lyg susitarę apie jį šneka – bet taip, tarsi šis kybotų kažkur kultūros erdvėje it juodas debesis. Tačiau dekadansas prasideda ne kultūroje, o mūsų sielose. Kaip sakė vienas psichoterapeutas, žmonės dabar lengviau sugula nei nuoširdžiai pasišneka. Merginos nemirktelėjusios nusimeta drabužėlius ir aiškina, kad šitaip išreiškia save. Dažniau matai pliką sėdynę nei atvirą, nuoširdų veidą.

Nuoga moteris uždirba geriau nei apsirengusi. Ar tai ne dekadanso požymis?

Kartais man atrodo, kad netyčia apsigyvenau nudistų paplūdimy. Imu baimintis, kad esu menkavertė – juk niekur viešai nebuvau išsirengusi, išskyrus gydytojų komisiją! „Na, gerai, apsinuoginsiu viešai savo penkiasdešimtmečio proga, svečiams susirinkus”, – raminuosi. Brandaus kūno pagalba jau nepadarysiu karjeros, tačiau išgarsėti per jį dar galiu! Gal, išėjusi į pensiją, bent viešame transporte būsiu atpažinta ir gausiu atsisėsti?

Ką reiškia mums apnuogintas kūnas? Seksualumą? Protestą? Laisvę? Anarchiją?

Kiekvienam vis kita – nelygu, kokie vaikystės įspūdžiai, auklėjimas ir įsitikinimai.

Žymus prancūzų rašytojas Frédéricas Beigbeder (Beigbedė), lankęsis šiemet Vilniaus knygų mugėje, televizijos diskusijų laidą apie anarchiją vedė visiškai nuogas. Visi kiti dalyviai taip pat buvo nuogi. Įdomu, kad anarchija buvo vienpusė – moterų nepavyko prisikalbinti dalyvauti. (Gal moterims pasirodymas nuogoms reiškia visai ką kita?)

Atrodė, televizija jau išsisėmė – parodė viską, ką įmanoma parodyti. Anaiptol! Mus vėl galima priversti žiūrėti tas pačias žinias, jei jas skaito nusirenginėjanti vedėja, o nuobodžiuose pokalbių laidose rimtai diskuotuoja plikutėliai oponentai. Kaip pasakė vienas aštrialiežuvis, „televizijoje kalbančias galvas keičia kalbantys užpakaliai”.

Tik žmogaus užpakalis, skirtingai nei veidas, negali keisti išraiškos, todėl tesugeba išreikšti save patį. Be to, nemoka meluoti. Gal jis mums greitai atsibos?

Nuoga vardan taikos

70-metė legendinio „bitlo” Johno Lennono našlė Yoko Ono ryžosi viešai apsinuoginti taikos labui. Ši meno akcija vyko praeitų metų rugsėjo mėnesį vieno Paryžiaus teatro scenoje. Yoko ramiai ir oriai sėdėjo, kol dešimtys nepažįstamų žmonių skiautė po skiautės sukarpė ir išsinešiojo jos drabužius, ant menininkės kūno palikdami vien apatinius. Tai buvo tarsi akcijos „Cut Piece” („Atsikirpk gabalėlį”), surengtos Japonijoje 1964 metais, pratęsimas. „Truputį bijojau, – prisipažino J.Lennono našlė (ją, beje, vis dar suku pavadinti senute), – bet stengiausi tai daryti su meile. Kai pirmąkart parodžiau šią akciją, širdyje jutau pyktį ir sumaištį. Šįkart dariau tai su meile jums, sau ir pasauliui. Ta didelis skirtumas.”

70 metė Yoko Ono pasakė labai svarbų dalyką. Ji pripažino, kad apsinuogindama gali išreikšti visiškai priešingus dalykus – ir piktą protestą, ir ramią meilę. Nelygu, kas širdyje.

Reklamos atakos ir meno šokas

„Nuogas kūnas reklamoje pagyvina produkto pardavimą”, – tvirtina rinkodaros specialistai. Naujo automobilio reklamoje ant kapoto, lyg ant vyro krūtinės, aukštielninka ilsisi pusnuogė mergina – lyg būtų ką tik su juo (automobiliu) santykiavusi. Kvepalų reklama nebeįsivaizduojama be akto, net mobiliojo ryšio reklamoje – nekantriai mindžikuojančių nuogalių eilė... Reklama netikėtai atkiša mums nuogą kūną – it pistoletą iš bobutės krepšio. Atšoki lyg nuplikyta, paskui prisikiši, kad geriau įsižiūrėtum, o vėliau nejučiom „pagyvini pardavimą”... Mat, seksualiai susijaudinus, reikia atsipalaiduoti – o moteriai lengviausia tai padaryti parduotuvėje.

Su apmaudu pastebiu, kad reklama mane erotiškai jaudina dažniau nei realūs personažai. Galbūt tai „pagyvina pardavimą”, bet nuskurdina mano asmeninį gyvenimą.

Raminuosi: reklama – irgi menas, o menas juk turi jaudinti...

Menas, kuriame apstu nuogybių, dabar ne tik smalsiai apžiūrimas (o jo autoriai apkalbami), bet vis geriau perkamas. Jo autoriai iš vargšų maištautojų tapo pasiturinčiais konformistais, atspėjusiais paklausą. Štai Svajonė ir Paulius Stanikai („S&P Stanikai”), kurių autoaktuose (autoportretais jų nepavadinsi) gausu pornografijos elementų, kraujo ir mirties, tapo madingi pačiame Paryžiuje.

Nesiruošiu diskutuoti, menas tai ar drastiškas seksualinis dirgiklis. Neabejoju dėl vieno: šie kūriniai atspėja ne tik paklausą, bet atspindi laikotarpį (dekadansą) bei apgailėtiną mūsų sielų būseną.

Nuogas nerimas

Žymaus fotografo Spenserio Tunicko darbuose – nuogais kūnais nuklotos miesto aikštės ir stadionai, į prekybos centrus plūstantys nuogaliai... Apokaliptinės vizijos! Bet mane labiau šokiruoja tai, kad į šio meistro iš anksto skelbiamas fotoakcijas įvairiuose pasaulio didmiesčiuose susirenka pulkai nuogų savanorių. Negi jie naktį ropščiasi iš lovų ir lyg kokie maldininkai keliauja į nurodytą vietą vien tam, kad nusirengtų ir sugultų lyg silkės statinėje?! Kas tai – tarnystė menui? Negi jie visi nenormalūs? Minioje, žinoma, pasitaiko ir tokių, tačiau kalbėjausi su viena užsieniete (berods – normalia), kuri sakė dalyvavusi vienoje iš tų grandiozinių akcijų. Net parodė man nuotrauką: „Aš kažkur čia, arčiau krašto, štai mano užpakalis... Ne, gal šitas, kiek kairiau... Kodėl aš dalyvavau? Esu gana drovi, bet pagalvojau, kad tai kažkas ypatinga... Išties tai buvo kažkas nenusakoma – lyg būtum ištirpusi nuogoje minioje. Net šalčio nejutau!”.

Tikrai – seksu čia nekvepia. Psichologai masinį nuogybės demonstravimą, pliko kūno terorizmą laiko egzistencinio nerimo išraiška. Galingo ir dažnai nesuvokto nerimo, kuriuo mes mokame už laisvę, individualumą bei tikėjimo praradimą. Šį nerimą gena ir kitos nūdienos rykštės: izoliacija, susvetimėjimas bei konkurencija.

Nuogybė – jau nebe protestas: visuomenės normos seniai sulaužytos, tabu išklibinti. Nenugalimas noras šokiruoti, rodyti tai, ką įprasta slėpti, iš tikrųjų yra sielos nerimo išraiška. Aikštėn per futbolo varžybas staiga išpuolantys nuogaliai laikomi tvarkos pažeidėjais, ekshibicionistais, bet iš tikrųjų jie – visuomenės susvetimėjimo šaukliai. Sukrėtę kitus, patys šiek tiek atsipalaiduoja – bet neilgam.
Susirūpinimas formomis be turinio
...

Tęsinys žurnale "Moteris"