Svingeriai Amerikoje

Grupinis seksas Amerikoje atsirado 1963–1964 metais, išradus kontraceptines priemones (tabletes ir pan.). Laikraščiuose pasirodė skelbimai, jog viena pora norėtų susipažinti su kita. Savo turiniu ir esme šie skelbimai nesiskirdavo nuo „vienišų širdžių klubo“ skelbimų. Skelbimų tikslas — vakare dvi šeimos pasikeičia partneriais. Tačiau šeimų vakarėlyje gali dalyvauti ir daugiau šeimų. Neretai tokia pora sakosi esą vyras ir žmona, nors iš tikrųjų jie nėra susituokę. Į nesusituokusias poras žiūrima ne itin palankiai, kaip ir į viengungius. Pastarieji nelabai pageidautini svečiai, nes viengungis trukdo mylėtis kitiems, varvina seilę arba nevengia ir pats išmaukti meilės gėrimo. Kartais vyras į šeimų vakarą išsikviečia prostitutę, bet, jeigu apie tai sužino kiti svečiai, reakcija būna neigiama. Taip pat į panašius renginius stengiamasi nekviesti ir juodaodžių (tik kai kuriose Amerikos valstijose jie laukiami svečiai).

Vakaro šeimininkai stengiasi, kad orgijų metu namuose nebūtų vaikų. Paprastai jie išsiunčiami, tarkim, pas gimines. Retos išimtys, kai asmenys visiškai nesivaržo savo vaikų. Vienas dalyvis pasakojo, kaip jam besimylint su šeimininke į kambarį įėjo jos 7 metų duktė. Motina dėl to nė kiek nesutriko ir kuo ramiausiai paliepė dukrai eiti miegoti. Ši paklausė. Bet šeimininkės partnerį tokia scena labai atšaldė! — jis tą vakarą mylėtis nebegalėjo. Tačiau daugelis apklaustųjų, kalbant apie vaikus ir kaimynus, buvo labai atsargūs. Kai kurie vaikų kambarius su visais patogumais įrengdavo kitame namo gale, kad atžalos dėl menkniekio nesibelstų į tėvų kambarius.

Šiaurės Ilinojaus universiteto antropologijos profesorius Gilbertas Bartelis su savo žmona Ana Bartel atliko šeimų „žaidimų“ eksperimentus. Apie tai jis parašė apystorę knygą. Perskaitę skelbimus profesorius su žmona lankydavosi šeimų pasilinksminimuose ir iš jo dalyvių stengdavosi išpešti informaciją. Patys, aišku, orgijose nedalyvaudavo, sakydavo, kad Anai mėnesinės, o vienam vyrui pasilikti labai nepadoru ir pan. Arba pasišalindavo iš pobūvio dar neprasidėjus sekso karštligei. Jiedu aplankė daug orgijas rengiančių šeimų, apklausė šimtus dalyvių. Aišku, tekdavo pakliūti ir į keblias situacijas, bet kadangi save šioje srityje laikydavo naujokais, „seniai“ jiems mielai atverdavo širdį...

Taigi norinčių susipažinti skelbimai dažniausiai spausdinami specialiai grupinio sekso mėgėjams skirtuose leidiniuose. Taip susipažįsta poros, gyvenančios viena nuo kitos net už kelių šimtų mylių. Prieš susitikimą tariamasi telefonu. Paprastai tariasi vyrai. Jeigu susitikę partneriai vieni kitiems nepatinka, „pažaisti“ vis tiek neatsisakoma. Gaila kelionei sugaišto laiko.

Vadinamųjų svingerių amžius yra 18–70 metų. Jaunesnio amžiaus žmonės nelabai linkę suartėti su vyresniais. Tačiau pastarieji stengiasi save bent kiek pajauninti. Kartais susirenka daug lieknų, turinčių gražias figūras jaunuolių, o kitąkart — visas būrys 40–50 metų amžiaus storulių. Pirmo susitikimo metu dažniausiai seksu neužsiimama, o tik susipažįstama ir „apsiuostoma“. Neretai ir antro vakaro metu dar nesiryžtama intymiau bendrauti. Jeigu kuri nors pora nutaria pasikviesti dar svečių, ji turi atsiklausti pirmosios poros. Taigi svingerių bet kada gali padaugėti.

Susirinkusieji pirmiausia šiek tiek užkanda ir pasikalba. Moterys su moterimis, vyrai su vyrais. Moterys dažniausiai šnekučiuojasi apie vaikus, kaip juos sunku auginti, kokie lepšiai yra jų vyrai ir pan. Vyrų kalbos sukasi apie didelius mokesčius ir sportą. Tačiau ir vieni, ir antri greitai ima kalbėti apie pagrindinę priežastį, dėl kurios susirinko.

Pats sunkiausias vakaro momentas — kai nuo kalbų reikia pereiti prie darbų. Tai ypač didelė kančia naujokams. Bet šeimininkai iš anksto turi paruošę vaizdajuostę su erotinėmis scenomis. Svečius juk reikia įaudrinti. Svarbu žinoti ir tai, kiek laiko filmą rodyti. Antraip svečių jaudinimasis paprasčiausiai gali virsti mieguista nuotaika ir nuoboduliu. Daugelio svingerių nuomone tokie filmai padeda „apšilti“. Kartais vienas iš svečių, pasižiūrėjęs vaizdelių, pasiūlo tai pabandyti padaryti ir jiems.

Svingeriai sueities būdus skirsto į atvirą ir uždarą. Uždaras — kai abi poros eina į skirtingus kambarius. Atviras — kai visi mylisi viename kambaryje. Atvirai santykiauti, ypač naujokams, yra sunku, nes jie domisi tik savo sutuoktiniu ir negali atsiduoti jausmams su nauju partneriu. Todėl iš pradžių poros eina į atskirus kambarius, o tik po to, jau atsipalaidavusios, grįžta į bendrą.

Tyrimų autorius Gilbertas Bartelis mano, jog svingeriai iš savo linksmybių ne kažin ką laimi. Mylėdamiesi grupėmis jie galbūt ir realizuoja kai kurias savo svajones, o iš seansų sulaukia psichologinės ir fizinės naudos. Tačiau santykiai su kitomis poromis yra mechaniniai ir bejausmiai. S. Bartelis neabejoja, jog svingerių veiksmai mūsų kultūroje atspindi žmonių santykių nuasmeninimą. Pasak profesoriaus, norėtųsi turėti daugiau seksualinės laisvės, bet tokios, kuri glaudžiai sietųsi su žmogiškais santykiais, ir kad žmogiški, o ne vien seksualiniai santykiai būtų svarbiausi (ir pagrindiniai).

Žurnalui „Tik vyrams“, parengė Čepas