Kraujomaiša

Kraujomaišos, t.y. lytinių santykių tarp artimųjų giminaičių, draudimas daugelyje visuomenių ir kultūrų yra tapęs "tabu". Kyla klausimas, ar šio draudimo ištakos socialinės ir kultūrinės? O gal biologinės ir psichologinės? Daugumai humanitarinių mokslų specialistų šis kraujomaišos "tabu" atrodo yra susiformavęs ne tiek biologiniu pagrindu, kiek socialiniu. Tai tik dar viena iš daugelio socialinių taisyklių, kuri padeda normalizuoti santykius tarp šeimų ir kitų tokių pat socialinių grupių pačioje visuomenėje. Pvz., mokslininkas K.Levi–Straus teigia, jog kraujomaišos draudimas gimė kaip savaiminis socialinis aktas. Juk žiloje senovėje tėvas, norėdamas išleisti dukterį už vyro, tegalvojo, kaip jam susigiminiuoti su gerais žvejais, medžiotojais ar įsigyti užtarėjų vyresnybėje... Paneigdami kraujomaišos biologinį pagrindą, etologai ir antropologai remiasi skirtingų socialinių santvarkų pavyzdžiais. Pvz., lytiniai santykiai ir vedybos tarp pusbrolių ir pusseserių įvairių kultūrų vertinami nevienodai. Štai pusbrolio vedybos su pussesere, kuri yra motinos brolio duktė, vienų kultūrų yra griežtai draudžiamos, o kitų leidžiamos. Kai kur pusbrolis negali imti į žmonas tik tos pusseserės, kuri yra jo tėvo brolio duktė, ir pan. Taigi pusseserės su pusbroliu vedybos dar yra atlaidesnės palyginti su motinos–sūnaus, brolio–sesers, tėvo–dukters poromis. Kraujomaišos draudimas tarp giminaičių yra nusistovėjęs "tabu", tačiau kraujomaiša tarp šeimos narių yra išvis neleistina jokiose visuomenėse ir kiekvieną visuomenæ , be abejo, piktins jų tarpusavio lytiniai santykiai. O gyvūnai? Ar ir jie laikosi tokių griežtų taisyklių kaip žmonės? Dažniausiai taip, jeigu negresia rūšies išnykimas. Dauguma žinduolių, kai tik subręsta, tuoj palieka gimtąjį lizdą. Kai šeima mišri (pvz., dirvinės pelės, rusvosios voverės, žebenkštys), t.y. kai yra jaunų patelių ir patinų, pastarieji privalo iškeliauti toliau. Kai kurie etologai mano, jog tokia "emigracija" gyvūnai sąmoningai sumažina poravimosi tarpusavyje galimybes. Tačiau kiti mokslininkai (R.Tilson) mano, kad toks jauniklių iškeliavimas nėra bėgimas nuo kraujomaišos. Štai kai kurių rūšių gibonų atžalos nepasilieka šeimoje dėl to, kad ilgainiui tėvas ir (ar) motina pasidaro agresyvūs tos pačios lyties savo subrendusiam vaikui. Tada baimindamasis jauniklis keletą mėnesių laikosi atokiau nuo globėjų, kol pagaliau juos visai palieka. Nors kartais, ir tai dažniausiai pasitaiko našlystės at eju, motina gali imti poruotis su vyriausiuoju sūnumi. Šiuo atveju tik esantis varžovas (tėvas) gali priversti jauniklius palikti šeimą ir taip išvengti kraujomaišos. Taigi jauniklių emigravimas nėra vien bėgimas nuo kraujomaišos. Jaunikliai patinai nukeliauja toliau nei moteriškosios giminės atstovės. Taip seserų ir brolių poravimosi galimybė sumažėja. Tačiau etologai dar neturi tvirtos nuomonės, ar šios nevienodo atstumo kelionės tėra tik kraujomaišos išvengimo būdas. Daugelio žinduolių poligamiškų šeimų (kalnų švilpikų, liūtų, antilopių) tik jaunikliai patinai privalo iškeliauti. Taip kraujomaišos rizika tarp motinos–sūnaus ar sesers–brolio yra labai maža. Jaunos patelės lieka šeimose ir čia dauginasi, nors etologų tyrinėjimai rodo, kad tėvas labai retai atstoja joms patiną. Kodėl? Žiauri konkurencija tarp patinų neleidžia tėvui ilgai išlikti "haremo" vadu, jis nustumiamas kitų varžovų. Todėl retai atsitinka, kad jaunos patelės–dukterys lytiškai subręstų ir galėtų daugintis dar esant tėvui "valdžioje". Taigi negailestinga konkurencija tarp patinų gerokai sumažina tėvo ir dukters kraujomaišos atvejus. Ne visose poligamiškose šeimose patelės vienodai reaguoja į savojo patino išstūmimą ir svetimųjų viengungių atėjimą. Kai kuriose šeimose subrendusios ir mažų palikuonių turinčios patelės būna labai priešiškos atėjūnams, nes žino, jog šie pergalės atveju negailestingai susidoros su jų mažyliais. Jaunos patelės, priešingai, atrodo nori kuo greičiau atsikratyti savojo patino, dažniausiai "tėvo", taigi šitaip išvengia kraujomaišos. Kai kurių rūšių žinduoliai renkasi kraujomaišą, pvz., plikieji žemkasiai (Heterocephalus glaber). Tai po žeme gyvenantys graužikai, visiškai be plaukų ir akli. Jie labiausiai paplitę Afrikos dykumose, gyvena didelėmis kolonijomis ir labai domina etologus. Tik keletas iš jų gausios kolonijos dauginasi, palieka palikuonių – tai "karalienės" patelės ir keli patinai. Visi kiti rūpinasi kitomis problemomis, pvz., maistu ir gynyba nuo priešų. Įdomu, kad plikieji žemkasiai poruojasi tarpusavyje, t.y. brolis su seserimi, motina su sūnumi ir pan. Tai kraujomaišos reiškinys. Vidutinis giminingumo koeficientas tarp dviejų tos pačios kolonijos individų siekia 80 procentų! Daugelis mokslininkų mano, jog šiai rūšiai gresia išnykimas, nes lytiniai santykiai tarp giminiškų individų katina mutacijas, išsigimimus ir pan. Pasirodo, jog jie poruojasi tarpusavyje todėl, kad jiems labai sunku akliems migruoti iš vienos tolimos dykumos vietos į kitą. Labai retai kuriam pavyksta nusigauti iki svetimos kolonijos, daugelis kelionėje nugaišta. Taigi sąlygos priverčia plikuosius žemkasius poruotis tarpusavyje, nors patelės "karalienės" mieliau renkasi svetimos kolonijos patiną nei savąjį. Beje, svetimuosius jos labai gerai atskiria iš kvapo. Taigi patelės labiau vengia kraujomaišos nei patinai. Pagal prancūzų spaudą parengė Vita Blėdaitė