Gydytojų patarimai dėl kraujomaišos

“Rašau jums pirmą kartą. Nebežinau, kaip reikėtų suktis iš labai nemalonios situacijos, į kurią patekau. Mano duktė įsimylėjo savo antros eilės pusbrolį ir dabar jie nori tuoktis. Tam priešinuosi tiek aš, tiek jaunojo tėvai, tačiau vaikų perkalbėti neįmanoma. Juk jų vaikai gali gimti apsigimę. Labai prašau, papasakoti apie kraujomaišą daugiau. Gal perskaitę laikraštyje, vaikai dar apsigalvos.”
(pagarbiai, Bronislava, Mažeikių raj.)

Vilniaus Šeškinės poliklinikos moterų konsultacijos vedėja, gydytoja akušerė – ginekologė Vilma Vasjanova:

- Medicininėje literatūroje incestas arba kraujomaiša aprašoma kaip seksualinis nukrypimas, pasireiškiantis potraukiu artimiausiems giminaičiams – tėvui, motinai, broliui, seseriai, sūnui, dukteriai, seneliams, anūkams. Lytinių santykių tarp giminaičių apribojimus nustato papročiai ir įstatymai. Daugelyje šalių incestiniais laikomi ir globėjo santykiai su globotiniu (patėvio su podukra ar posūniu, pamotės – su posūniu ar podukra).

Nuo senų senovės

Žmonijos priešaušryje lytiniai santykiai tarp kraujo giminaičių buvo natūralus ir pakankamai paplitęs dalykas. Pagal Senąjį Testamentą pirmasis incestas turėjęs būti tarp Adomo ir Ievos vaikų, iš kurio ir atsirado žmonija. Iš senesniųjų incesto paliudijimų minėtina Biblijos legenda apie Lotą ir jo dukteris, Sofoklio drama “Karalius Edipas”. Kai kur incestas buvo leidžiamas karališkųjų šeimų nariams, motyvuojant vadinamojo mėlynojo kraujo išsaugojimo būtinybe: Egipto faraonų, inkų valdovų rūmuose buvo leidžiama tuoktis broliui ir seseriai, dėl to dinastijos neretai išsigimdavo.

Incestą ypač griežtai smerkė senovės žydų teisės kodeksas. Šias nuostatas parėmė krikščionybė. VI a.popiežius Grigalius I uždraudė vedybas net septintos eilės giminaičiams, XIII a. draudimas sušvelnintas – tuoktis leidžiama jau trečios eilės giminaičiams (pusbrolių ir pusseserių vaikams). Ši bažnyčios nuostata galioja ir iki šiol.

Kodėl draudžiamas

Incesto draudimą lėmė keletas veiksnių ir argumentų. Genetinis – pastebėta, kad vaikai, pradėti kraujo giminaičių, yra biologiškai mažiau vertingi. Ši prielaida moksliškai patikrinta XX a., kai buvo visapusiškai ištirta grupė iš kraujomaišos gimusių žmonių. Pasirodė, kad tik trečdalis jų buvo visiškai sveiki, kiti sirgo sunkesnėmis ar lengvesnėmis fizinėmis ar psichikos ligomis.

Šeimos integralumo išsaugojimas – dėl incesto atsirandantys nauji konkurenciniai santykiai gresia šeimos patvarumui ir vidiniai hierarchijai.

Kraujomaišos draudimas verčia šeimą giminiuotis su kitomis svetimomis šeimomis ir taip padeda plėsti jos įtaką bei vaidmenį visuomenėje.

Atvejai dažni

Tačiau nepaisant moralinio smerkimo ir teisinių draudimų, incesto atvejai gana dažni, nors tikslių ir patikimų duomenų nėra, todėl dauguma kraujomaišos atvejų lieka nežinomi, nes apie tai stengiamasi nutylėti. Todėl sociologiniai duomenys vertinami labai atsargiai. Pavyzdžiui, prieš keletą metų JAV atlikta apklausa parodė, jog tokių santykių turėjo beveik 4 proc. gyventojų. Brolių – seserų incesto santykiai 5 kartus dažnesni nei tėvų – dukterų, o rečiausi motinų – sūnų. Vidutinis suvedžiotų vaikų amžius - 11, o suvedžiotojų –31 metai.

Kas turi polinkį

Polinkį incestui pirmiausia turi:

• psichiniai ligoniai arba protiškai atsilikę asmenys, kurie nesuvokia draudimo,
• alkoholikai, nekontroliuojantys savo elgesio,
• asmenys, kuriems dėl ilgo susilaikymo seksualinė įtampa tampa nesuvaldoma,
• asmenys, turintys iškreiptų polinkių (pedofilai ir pan.).

Incestą neretai skatina:

• nepalankios gyvenimo sąlygos,
• ankštas butas, kai vaikai, miegodami tame pačiame kambaryje su tėvais nenoromis tampa jų sueities stebėtojais,
• netvarkingas seksualinis gyvenimas, dažna partnerių kaita, kurios liudininkais tampa vaikai.

Vaikams iš pradžių tokie santykius atrodo kaip žaidimas, tačiau bręsdami jie suvokia santykių nepadorumą ir dėl to giliai išgyvena. Dažniausiai kraujomaiša traumuoja vaikų psichiką, sukelia sunkių nervinių sutrikimų.

Kaip jau minėta, pusbrolių vaikų santuokos nėra uždraustos. Be to, jeigu žmones sieja didelė meilė ir jie jau nutarę, ką daryti, perkalbėti dažniausiai neįmanoma. Klausimas, ar iš viso būtina. Genetiškai nesveikų palikuonių gimimas, savaiminiai persileidimai, nesivystantis nėštumas, manoma, tokiose santuokose yra dažnesni. Tai reiškia, kad tokia pora turėtų pasikonsultuoti Žmogaus genetikos centre dar prieš planuodama vaikelį, o moteriai pastojus ir pirmomis nėštumo savaitėmis.