
Pirmiausia šiek tiek konteksto. Jei kada nors matei filmą „Vabalų sultys“ (Beetlejuice), įsivaizduok Lidiją, tik dar blogesnę visais įmanomais aspektais.
Taigi, iš esmės esu penkiolikmetė gotė ragana, svajojanti tapti laidotuvių namų vadove, o mano plaukai atrodo taip, lyg būčiau skunkas.
Jei atvirai, nemanau, kad esu tokia jau šiurpi, bet kitą dieną mane privertė skaityti savo eilėraštį anglų kalbos pamokoje. Šalia sėdėjęs mokinys persėdo per dvi vietas toliau, o aš išgirdau, kaip jis pašnibždomis pacitavo varną:
„Po velnių, ta karšta pana tikrai ką nors nudurs. Lažinuosi, kad tai būsi tu.“
Tada pasigirdo kikenimas.
Na, pirmiausia – ačiū už komplimentą dėl karštumo, bet paklausykite: eilėraštį rašiau pagal paveikslą, kuriame buvo pavaizduotas vyras kapinėse. Tai kaip, jūsų manymu, galėjau neparašyti eilėraščio apie vyrą, kuris iškasa savo žmonos, kurią pats paskandino, kapą ir ten leidžia laiką?
Antra, juk jūs visi mane tokią padarėte!
Jeigu žmonės tiesiog leistų man dalyvauti teatro spektaklyje, užuot visada rinkęsi tas tipines šviesiaplaukes gražuoles mėlynomis akimis ir trumpais sijonais, galbūt, tik galbūt, jie kartą suteiktų galimybę ir vienai talentų neturinčiai žiurkei kaip aš.
Juk kas gali mane kaltinti, kad sergu depresija ir rengiuosi taip, tarsi visą gyvenimą būčiau gedulo laikotarpiu? Mano visas gyvenimas – tai laidotuvės. Kiekvieną dieną gediu dėl prarastų savo aistrų, nes dėl fizinės negalios, kurios kiti nemato, tiesiog negaliu užsiimti daugeliu dalykų, kuriuos norėčiau veikti.
Teatras yra vienintelis dalykas, kurį mėgstu, neskaitant vabzdžių ir savo katino.
Man čia nėra ką veikti. Nuolat gyvenu apimta nevilties, bet žmonės to nemato, nes jie mato tik paauglę, kuri per pietų pertrauką sėdi klasės gale, avėdama aštuonių colių platforminius „Demonia“ batus ir skaitydama storas Edgaro Allano Poe knygas, kol jos draugai grįš iš eilės valgykloje.
Tai tiesiog neteisinga.
Aš esu daugiau nei karstų lentynos ir elnių dantys. Aš esu žmogus. Ir daugiau neturiu ką pasakyti.
Autorės vardas nežinomas
Atsakymas
Pirmiausia norėčiau pasakyti šiai merginai: tu neprivalai tapti panaši į kitus, kad nusipelnytum pagarbos, draugystės ir galimybės daryti tai, ką myli.
Tavo pasakojime girdėti ne vien pyktis dėl vieno nemalonaus įvykio klasėje. Jame jaučiamas ir ilgesnis skausmas – jausmas, kad kiti tave vertina pagal išvaizdą, nesupranta tavo pomėgių, atmeta iš veiklų, kurios tau svarbios, ir nemato sunkumų, su kuriais kasdien susiduri.
Humoras, sarkazmas ir gotikinė estetika tavo pasakojime tampa būdu išreikšti šiuos jausmus. Tačiau po aštriais žodžiais slypi labai žmogiškas poreikis: noras būti pastebėtai ir priimtai tokiai, kokia esi.
1. Tu nesi atsakinga už kitų žmonių stereotipus
Tai, kad mėgsti Edgarą Allaną Poe, rašai tamsius eilėraščius, domiesi laidotuvių tradicijomis ar rengiesi gotiškai, nereiškia, kad esi pavojinga ar keista blogąja prasme.
Mokyklos aplinkoje paaugliai kartais greitai priskiria kitiems etiketes. Žmogus, kuris atrodo ar elgiasi kitaip nei dauguma, gali tapti lengvu taikiniu pokštams. Tokie juokeliai kartais pateikiami kaip nekaltas humoras, tačiau jie gali žeisti, ypač kai kartojasi ir žmogus jaučiasi atstumtas.
Klasės draugo komentaras apie tai, kad tu ką nors nudursi, greičiausiai buvo bandymas pasijuokti iš tavo įvaizdžio. Jis nėra įrodymas, kad su tavimi kažkas negerai.
Be to, galima mėgti siaubo literatūrą ir kurti niūrius, net kraupius kūrinius, neturint jokio noro kam nors pakenkti. Kūrybos temos nėra tas pats, kas žmogaus ketinimai.
2. Skaudžiausia, regis, ne tai, kad iš tavęs pasišaipė
Man atrodo, kad viena svarbiausių tavo teksto vietų yra ta, kurioje kalbi apie teatrą.
Tau teatras nėra vien būrelis ar laisvalaikio užsiėmimas. Panašu, kad tai viena iš nedaugelio veiklų, kuri suteikia gyvenimui prasmės, leidžia išreikšti save ir įsivaizduoti kitokią ateitį.
Kai dėl išvaizdos ar kitų žmonių išankstinių nuostatų negauni galimybės dalyvauti spektaklyje, tai gali atrodyti ne kaip paprastas atsisakymas, o kaip dar vienas patvirtinimas, kad tau nėra vietos.
Vis dėlto verta atskirti du dalykus: ar konkretų vaidmenį gavo kitas žmogus dėl aktorinių gebėjimų ir tinkamumo vaidmeniui, ar iš tiesų buvai atstumta dėl savo išvaizdos. Nežinant visų aplinkybių negalima tiksliai pasakyti, kas nutiko. Tačiau tavo noras būti įvertintai pagal savo gebėjimus yra visiškai pagrįstas.
Jeigu teatras tau svarbus, verta ieškoti ne vien galimybės gauti konkretų vaidmenį, bet ir kitų būdų jame dalyvauti: scenarijų rašymo, kostiumų kūrimo, grimo, dekoracijų, režisūros ar mokyklos teatro užkulisių. Tai nereiškia, kad turėtum atsisakyti vaidybos. Tai reiškia, kad vienų žmonių sprendimai neturėtų visiškai atimti iš tavęs galimybės būti šios veiklos dalimi.
3. Fizinė negalia gali sukelti tikrą netekties jausmą
Rašai, kad dėl nematomos fizinės negalios negali užsiimti daugeliu dalykų, kuriuos mėgsti. Tai svarbu, nes kartais žmonės mato tik išorinį elgesį, bet nesupranta, kiek daug pastangų žmogui kainuoja kasdienybė.
Kai negali daryti to, kas tau teikia džiaugsmo, gali kilti liūdesys, pyktis, pavydas tiems, kurie turi daugiau galimybių, ar jausmas, kad tavo gyvenimas susiaurėjo.
Tai nėra silpnumas ar perdėtas jautrumas. Tai gali būti natūrali reakcija į realius apribojimus ir prarastas galimybes.
Tau nereikia apsimesti, kad viskas gerai, arba versti save būti pozityviai nusiteikusia. Tačiau būtų svarbu, kad negalia ir aplinkinių požiūris netaptų vieninteliais dalykais, pagal kuriuos vertini savo ateitį. Jei įmanoma, verta su patikimu suaugusiuoju ar sveikatos priežiūros specialistu aptarti, kokios pritaikymo galimybės padėtų tau dalyvauti veiklose, kurios svarbios.
4. „Aš esu daugiau nei karstų lentynos ir elnių dantys“
Ši tavo mintis iš tiesų labai stipri.
Tu matai, kad aplinkiniai tave gali apibūdinti pagal kelias išorines detales: juodus drabužius, aukštus batus, pomėgį siaubo literatūrai ar neįprastus daiktus. Tačiau žmogus niekada nėra vien jo apranga, estetika ar pomėgiai.
Tu taip pat esi žmogus, kuris nori kurti, draugauti, būti suprastas, turėti ateitį ir atrasti veiklą, kurioje galėtų atsiskleisti.
Ir tau nereikia atsisakyti savo išskirtinumo, kad tai įrodytum.
Kartu norėčiau švelniai atkreipti dėmesį į vieną dalyką: rašai, kad esi „talentų neturinti žiurkė“. Suprantu, kad tai gali būti sarkazmas, tačiau kartais, kai kiti ilgai mus menkina, jų žodžiai pamažu tampa mūsų pačių vidiniu balsu.
Pabandyk pastebėti, ar kartais pati sau nekalbi taip, kaip su tavimi kalba tie, kurie tave atstumia. Galima pykti ant mokyklos, nusivilti atrankomis ir kartu nevadinti savęs nevykėle.
5. O ką daryti su nuolatine neviltimi?
Šią tavo pasakojimo dalį norisi vertinti rimtai. Rašai, kad nuolat gyveni apimta nevilties ir kad gyvenimas tau atrodo kaip nesibaigiančios laidotuvės.
Tai gali būti metafora, atspindinti tavo gotikinį humorą ir nusivylimą. Tačiau gali būti ir ženklas, kad tau iš tiesų labai sunku emociškai.
Jei šis nevilties jausmas dažnas, trukdo miegoti, mokytis, džiaugtis draugais ar užsiimti mėgstama veikla, būtų verta pasikalbėti su žmogumi, kuriuo pasitiki, mokyklos psichologu ar kitu psichikos sveikatos specialistu. Ne todėl, kad tavo išvaizda ar pomėgiai būtų problema, o todėl, kad neturėtum viena nešti viso šio skausmo.
Jeigu sunku pradėti tokį pokalbį, gali parodyti šį tekstą ar pasakyti paprastai: „Pastaruoju metu jaučiuosi labai prislėgta ir man reikia, kad kas nors mane išklausytų.“
Ir noriu paklausti vieno svarbaus dalyko: kai sakai, kad nuolat gyveni neviltimi, ar tai reiškia, kad dažniausiai jautiesi vieniša, nusivylusi ir atstumta, ar kartais kyla minčių, kad nebenori gyventi arba norėtum sau pakenkti? Jei tokių minčių kyla, svarbu apie jas pasakyti patikimam suaugusiajam. Jei kyla tiesioginis pavojus, kreipkis skubios pagalbos numeriu 112.
Pabaigai
Tau penkiolika. Dar daug kas tavo gyvenime gali pasikeisti – ne todėl, kad vieną dieną privalėsi tapti įprasta ar atsisakyti to, kas tau patinka, o todėl, kad mokyklos aplinka nėra visas pasaulis.
Yra žmonių, kurie vertins tavo kūrybiškumą, tamsų humorą, meilę teatrui ir neįprastus pomėgius. Yra vietų, kuriose tavo išskirtinumas bus privalumas, o ne priežastis tapti pašaipų objektu.
Tu nusipelnei ne tik būti toleruojama, bet ir turėti galimybę dalyvauti, kurti ir jaustis priklausanti.
Tu nesi vien „šiurpi mergina mokykloje“. Esi jaunas žmogus, kuris nori būti pamatytas visas, o ne įspraustas į kitų žmonių sukurtą vaidmenį. Ir tavo istorija dar tikrai nesibaigė.
Įvertinkite straipsnį